Populiariausias buvo upelis Ašarė́na (Pelėdnagių sen.), paskelbus įdomiausio upėvardžio rinkimus 2020 metais. Nenuspėjamai 2021-aisiais įdomiausiu Kėdainių arealo ežeru paskelbtas Šū́dežeris (Josvainių sen.). Antrasis pagal surinktų balų skaičių buvo Varliùškos ežerėlis, trečiasis – Bedùgnė.
Šiemet manęs buvo paklausta: kokia tokių rinkimų prasmė? Tai edukacinis kalbinis žaidimas, rekonstruojantis galimas vardų prasmes, skleidžiantis žinią apie krašto kalbą, suteikiantis galimybę atpažinti ir pasikartoti, praplėsti pasaulio savivokos erdves. Neretai žemės vardai esti protėvių ženklai, tuos archajiškus matymus kviečiame išgyventi.
Taip žemės ir gelmių sandara susiklostė, kad Vidurio Lietuvos žemumoje yra mažai ežerų. Ežeras, užpelkėję krantai, besišliejantis miško žalumos plotelis, daubos pakraštyje pakrantės kaimas, – įprasta panoramos mozaika.
Nepaisant to, kad Kėdainių kraštas nėra turtingas ežerų, bet jų registruose vis dėlto yra painiavos skaičiuojant. Vienur kalbama apie rajone telkšančius 5 nedidelius ežerus ir 14 didelių Nevėžio senvagių (jie sudaro 0,56 proc. bendro Lietuvos ežerų skaičiaus ir 0,04 proc. bendro šalies ežerų ploto). Kiti šaltiniai siūlo paganyti akis prie septynių ežerų (išties užgriebdami ir kaimyninio rajono Mimainių ežerą), treti identifikuoja esant dešimt ežerų (iš jų du bevardžiai).
Neretai šnekamojojoje kalboje netgi didesnes balas, gilesnėje dauboje telkšantį vandenį, dirbtinius tvenkinius pavadiname ežerais.
Sąraše rikiuojami šiandien esantys ežerai: Baublỹs (Antežeris), Jaugìliai, Minagà (Plinkaigalis), Rimkaĩ ir Rukaĩ (Dainys) – atsiveria Krakių apylinkėse, Bedùgnė – Josvainių krašto ežeras, Sangailis – iš Šėtos regiono, Pãežerių ežeras – Truskavos apylinkėse. Keli Krakių ežerai gali būti ežeryno – buvusio vieno didelio ežero – liekanos.
Šušvės ir Nevėžio upynuose, apie Josvainius, Krakes, Truskavą ir Šėtą tarsi puslankiu ryškiau pastebimi pelkių, raistų, durpynų masyvai (tai patvirtina specialūs žemėlapiai), – tai vis kažkada daubose buvę ežerai (remiamasi Kėdainių krašto vardyno faktais). Todėl prisimintini ir kai kurie išnykę ežerėliai, natūraliai užpelkėję ar melioracijų pradanginti. Beje, Lietuvoje nustatyta XX amžiuje 860 išnykusių ežerų, daugiausiai tai buvo smulkūs ežerai. Jų plotai virto pelkėmis, durpynais, pievomis, miškais, dirbamais žemės laukais.
Mažas skaičius, o ir ne itin įmantrūs ežerų pavadinimai neįkvėpė tik iš sąrašo rinktis įdomiausio, todėl stveriesi už dokumentuose, spaudiniuose ir žemėlapiuose paminėtų pražuvėlių ežerų. Taip konkursui dar pasiūlyti dalis išnykusių ežerų vardų: Aklẽlis (Gudžiūnai), Atãvaras, Kemsỹnė, Linmarkà, Papáltis, Šū́dežeris ir Vartẽlis (Josvainiai), Aukas (Terespolis), Dãgas ir Varliùškos ežerėlis (Krakės), Dùlbis (Mantviliškis), Gręžìmai (Okainiai), Lū̃gas (Apytalaukis), Pilninas (Pagiriai). Iš viso 22 vardai.
Kas į konkurso sąrašus nepateko? Kartais ežerėliai susiformuodavo senose Nevėžio ir jo intako Šušvės vagose. Kėdainių krašto vardyne fiksuoti kai kurie sudurtiniai ar sudėtiniai žemėvardžiai su šaknimus sen-, vid- (pvz.: Senanevėžis ežerėlis Ap, Senãnevėžis ež. Tsk, Vidùšušvis ež. Jsv., Graužių k.) ir kai kurie kiti pavadinimai (pvz.: Ežeras ež. Sirutiškio dv., prie Nevėžio, Skongalio ežerėliai 3 kdr., d. Kdn, Ežeriùkas 6 ež. Pld, Pašilių k., netoli Nevėžio, Ežerėliai plk. Knn, prie Šušvės, Ežerė̃lis b., dr. Pjs, Šušvės krante), jei yra paliudijimų apie čia tekėjusias upių vagas.
Tikriausiai Nevėžio senvagės pėdsakai Graužių k. (Josvainių ap.) – Bedùgnė ež., Kemsỹnė ežeriukai – dėl netradicinių formų pateko į ežeryno sąrašą.
Kas nulėmė vieną ar kitą vardą? Juose atsispaudė tikrovė. Tai kartu su gamta ir joje gyvenusiojo asmeninės ir kelių giminės kartų̃ pajautos ir patirtys, tiesioginis žemdirbio santykis su vieta, reljefu, pastebimi išskirtiniai dugno, vandens spalvos ar tėkmės požymiai. Užakęs ežeras tampa aklu.
Dažniausiai ežerų vardus į kuopą sutelkia fiziografiniai terminai, kurie atspindi šaltiniuotus, neužšąlančius telkinius, energingai besisukantį, besikverbiantį vandenį, užpelkėjusias vietas, dumblynes ar klampynes, kupinas vandens daubas ar nedidelius, menkus telkinius.
Rodos, tiek to išradingumo nusakant vidines ar išorines ypatybes, bet net ir gamtos gaivalus atspindinčią prasmę šiandien neretai tenka aiškintis pasitelkus „Lietuvių kalbos žodyną“ ar ieškant atitikmenų giminiškose kalbose. Kai kada poledynmečio pėdsakus ir ežerų vardų kilmę padeda suvokti sakmės apie keliaujančius ežerus ar milžinų paliktus pėdsakus, – tai vis iš protėvių regų ir pasaulio sampratos (Baublỹs, Rukaĩ, Lū̃gas, Sangailis).
Balsuojant neretai dairomasi į gimtinę, gyvenamąją aplinką, pažįstamus vardus. Todėl ir sentimentai gali nulemti, rodos, ne itin intriguojantį pavadinimą. Bet, pasirodo, šįkart reikšmingesnis buvo ne mielas ar atpažįstamas objektas, o Šū́dežeris, kuris perkeltine prasme galėtų būti apibrėžiamas kaip „niekam tikęs, niekam vertas“ vandens telkinys.
Taigi tikriausiai svarbu ne grožis ar prasmės paslaptis (juk kviesta rinktis gražiausią, mieliausią ežero vardą), o pažinimo ilgesys, kalboje regimi pašmaištavimai, galbūt netgi gajaus šnekamosios kalbos žodžio ir keiksmo atošaukos.
Beje, Šūdežerio aprašas per klaidą buvo balsuoti pateiktas be vietos nuorodos, taigi balsavimo rezultatų negalėjo nulemti perdėto patriotizmo aspektai.
Pasiūlytas vardynas gali kurstyti aistras (Kėdainių rajone nėra tikrų ežerų ir upių – tik šūdežeriai bei myžupiai, – pareiškė interneto komentatorius, prisimindamas šiųmetį ir pernykštį rinkimus). Tačiau kartais ir nuo žodžio ar vardo nepabėgsi. Kaip net ir etikos sumetimais posakių taiklumo nepakeisi (be šūdo nebus ir grūdo; gera šeimininkė ir iš šūdo valgyt padaro; bimbalo šūdas – medus).
