„Labai pasiilgau turistų, labai“, – lydėdama po Rundalės rūmus atsiduso Jelena Forstė. Ši moteris dirba neįtikėtiną darbą – rekonstruoja XVIII amžiaus kostiumus. O kiekvienam kūrėjui juk visada reikia žiūrovų, gidams – taip pat.
Istorija – griuvėsiuose
„Ar tikrai bus pilių?“ – nustebino vienas bendradarbių, kai atėjo laikas krautis lagaminą kelionei į Latviją. Pasirodo, ne tik nacionaliniai latvių patiekalai rūpi lietuviams, bet ir gyvoji istorija. Juolab kad kaimynai pastaruoju metu nuveikė neįtikėtinus darbus.
Regis, 2021-ųjų vasarą lankytojams buvo visiškai atverta Duobelės pilis, tiksliau – Livonijos ordino pilies koplyčia. Tai restauratorių rankų sukurtas šedevras, kuriame modernios griuvėsių konservavimo technologijos suderintos su paminklosaugos reikalavimais. Pamatyti, kaip tai atrodo, gana paprasta – nuo Lietuvos pasienyje esančio Žagarės miestelio iki Duobelės tėra 40 kilometrų.
Livonijos ordino pilis Ventspilyje, Siguldos pilių kvartalas, Cėsių viduramžių tvirtovė – tai vos kelios vietos, kuriose laiko gelmės siekia XIII amžiaus pradžią ir neaplenkia mūsų šalies istorijos.
Jaunmokų pilis šiaurinėje Latvijoje, pietinėje – Jėkabpilyje esanti Krustpilio tvirtovė, taip pat aukštaičiams ypač artima Daugpilio tvirtovė – tai dar kelios vietos, kuriose istorijos mėgėjams netenka nuobodžiauti, net jei tai būna ne pirmas jų apsilankymas pas kaimynus.
Nepamirškite dokumentų
Prie sienos – jokios patikros, tačiau keliaujant į Latviją reikia pasirūpinti pora svarbių dalykų.
Vienas jų – visada reikia turėti asmens dokumentą, kitas – ES skaitmeninį COVID pažymėjimą. Visur, kur tik tenka į patalpas įkelti koją, – parduotuvėse, kavinėse, muziejuose, viešbučiuose, uždarose turgavietėse ne tik skenuojamas „europinis pasas“, bet ir prašoma asmens dokumentų. Kartais tai gana įkyru, bet suteikia galimybę keliauti.
„Kas pas mus patinka labiausiai?“ Šį klausimą „braliukai“ turistams užduoda gana dažnai. To paties, tikėtina, svečiuose sulaukę kaimynų paklaustume ir mes. Dėl atsakymo ilgai sukti galvos nė netenka. Visada tai būna žmonės.
„Visa tai pagaminote jūs?“ – buvo neįmanoma patikėti tuo, kad ant stalo sodyboje „Vaguma pasaule“ padėti užkandžiai buvo jaunutės virėjos rankų darbas. Kaip ir tuo, ką nebeveikiančioje Airytės geležinkelio stotyje, esančioje kone 20 kilometrų nuo Saldaus miesto, sukūrė Pėteris. Ši vieta ne tik mena gyvojo geležinkelio laikus, bet ir suteikia išskirtinės nakvynės galimybių.
Kelionėse taip jau būna – kartais nuvilia tos lankytinos vietos, iš kurių tikimasi labai daug. Užtat nustebina tai, kur kitiems nepatarus nė durų neatvertume.
Rundalės rūmų tyla
Kol kas Rundalės rūmuose tylu. Žiema apskritai yra ramaus turizmo sezonas, o jį pastaruosius porą metų trikdo ir pandemija. Lietuviai, japonai, korėjiečiai, prancūzai, vokiečiai, rusai – visi jie yra įsimylėję ir Rundalės nepaprasto grožio rūmus, ir juos garsinančius rožynus, ir prancūziško stiliaus sodą.
Bet pastaruoju metu jie dažniausiai į juos vyksta ne grupėmis, o pavieniui. Vyksta, nes žino, kad žiema XVIII amžiuje įkurtai Kurliandijos hercogo rezidencijai suteikia savito žavesio.
„Ne tik rūmai, bet ir mes, Kurliandijos hercogo dvariškiai, esame žavūs“, – nusijuokė Elyna Kuznecova. Ji, kaip ir jos kolega Olavas Soloveika, – nepaprasti gidai.
E.Kuznecova su keletu mados istorijos entuziastų yra įkūrę istorinių kostiumų rekonstrukcijos studiją „Rokoko“. Maždaug prieš dešimtmetį kilusį sumanymą jie pavertė nuolatiniu procesu – Rundalės rūmuose ekskursijas jie veda apsivilkę taip, kaip rokoko epochoje ir šiek tiek vėlesniais laikais rengėsi turtingi hercogo dvariškiai.
„Mano sritis – perukai ir galvos papuošalai, kostiumų rekonstrukcija – mamos Jelenos Forste darbas. Tai ilgas procesas: modelių ieškome istoriniuose archyvuose, parenkame audinius, siuvame, siuvinėjame“, – pasakojo Elyna.
Kostiumuotos rūmų ceremonijos
Puošnus naujausias Olavo kostiumas – jau neoklasicizmo stiliaus: toks, kokį kilmingi dvariškiai vilkėdavo apie 1790-uosius: ilgas languoto šilkinio audinio švarkas, tampa, gausiai gamtos motyvais išsiuvinėta liemenė, šilkinės kelius vos dengiančios kelnės.
„Viską pasiuvome rankomis, tik siuvinėjimui prireikė technikos“, – patikino Elyna.
J.Forste Olavui, tiksliau hercogo dvariškiui, pasiuvo prabangų chalatą. Tai namų drabužis, kurį vilkėdami kilmingieji rokoko epochoje sutikdavo net svečius.
Yra ir dar viena svarbi žinia keliauninkams – per pastaruosius porą metų Elyna su bendraminčiais iš „Rokoko“ studijos parengė porą programų, kurias galima užsisakyti Rundalės rūmuose. Tai moterų bei vyrų aprengimo istoriniais drabužiais ceremonija.
„Pagal Versalio tradicijas karalius kas rytą būdavo aprengiamas miegamajame. Kojinės, bateliai, kosmetika, pudra, kvepalai, raukiniai ant rankogalių – tokia mada šiuolaikiniams žmonėms nesuprantama, bet tai – jos istorija“, – sakė Elyna.
Dalyvauja aukcionuose
Žingsnis po žingsnio ji su Olavu aprodo Rundalės rūmus. Tai išskirtinis baroko ir rokoko architektūros paminklas Latvijoje, nes jo nesunaikino nei karai, nei sovietmetis – rūmuose išliko originalus interjeras.
Rekonstrukcijos neprireikė – reikėjo tik restauracijos. Tačiau rūmai buvo tušti – neišliko nei baldai, nei paveikslai. Viso to buvo ieškoma tuo pat metu, kai vyko restauracija. Ji buvo baigta 2014-aisiais, bet iki šiol rūmų muziejus dalyvauja įvairiuose aukcionuose – tai vienas patikimiausių būdų to laikotarpio meno kūriniams įsigyti“, – sakė E.Kuznecova.
Keletas laiptelių žemyn, ir ji atveria neseniai atnaujintos hercogo virtuvės duris. Ji tokia pat, kokia buvo maždaug prieš tris šimtmečius. „Išbandėme – dūmtraukiai puikiai tebeveikia“, – patikino Olavas.
Didžioji galerija, Auksinė salė, galop Baltoji salė, kurioje svečiams Elyna su Olavu padaro staigmeną – sušoka menuetą ir tik po jo paprašo pakelti žvilgsnius į lubas, ant kurių skulptūros ir visa puošyba yra persunkta alegorijų. Poilsis, medžioklė, metų laikų kaita, įvairūs simboliai, kuriuos tereikia pastebėti.
„Lietuvius dažnai girdžiu sakant, kad jie čia buvę daugybę kartų, bet tik tada, kai paaiškinau, į ką atkreipti dėmesį, pamatė ne tik salės lubų grožį, bet ir įžvelgė prasmę“, – užsiminė Elyna.
Priminsime: Rundalės rūmų ansamblis pastatytas per laikotarpį nuo 1736 iki 1740 m. kaip Kuršo hercogo Ernsto Johano Birono – Rusijos carienės Anos Ivanovnos favorito – vasaros rezidencija. Rūmai buvo pastatyti pagal garsaus rusų architekto Frančesko Bartolomėjaus Rastrelio projektą.
Duobelės pilis – jau kitokia
„Išsaugojome nuotraukas, kaip Duobelės pilies koplyčia atrodė prieš trejus metus. Galima palyginti, kokia ji buvo ir kokia yra dabar“, – šios pilies muziejaus atstovė Undynė Krūzė mostelėjo ranka į stendą, nukabinėtą Livonijos ordino pilies griuvėsių nuotraukomis.
Gamta ir laikas darbavosi – pilis nyko. Vis dėlto Duobelės savivaldybė ir architektas Pėteris Blūmas padarė tai, kam buvo rengtasi kone du dešimtmečius, ir išgelbėjo pastatą. O jų darbas buvo pripažintas geriausiu 2021-ųjų rekonstrukcijos projektu Latvijoje.
„Teisingiau būtų sakyti, kad tai konservavimas, nes niekas nebuvo atstatyta iš naujo. Pilies sienoms kone 700 metų, o konservuojant šį pastatą buvo pasitelktos moderniausios technologijos – tokios, kad senovė ir dabartis derėtų tarpusavyje“, – kalbėjo U.Krūzė.
Istorija visada šalia
Tačiau norint suprasti, ką pilyje nuveikė specialistai, tenka prakalbinti istoriją. Todėl žodis po žodžio Undynė lankytojams pasakoja apie tai, kas buvo: kaip žiemgaliai XIII amžiuje pasistatė savo pirmąją medinę pilį, į kurią nė vienas kryžiuotis neįkėlė kojos, ir kad 1279–1289 metais žiemgaliai atrėmė net šešias Livonijos ordino apsuptis.
Kryžiuočiai jėga nesugebėjo užimti pilies, bet tai padarė pasitelkę kitokią taktiką – viską aplinkui sudegino. Žiemgaliams neliko jokios galimybės likti gyviems ir jie, sudeginę savo pilį, pasitraukė į Žemaitiją Lietuvoje. „Galima numanyti, kokia tragedija tai buvo žmonėms, kurių protėviai čia gyveno nuo IV–V amžiaus“, – užsiminė U.Krūzė.
O tada atslinko 1335-ieji: Livonijos ordinas ėmėsi statyti akmeninę pilį, kūrėsi joje, greta pastatė ir koplyčią, įrengė parką.
Garsiausias šios pilies gyventojas vėlesniu – Kuršo ir Žiemgalos hercogystės laikotarpiu buvo hercogienė Elizabetė Magdalena.
„Ji iš anksto, jau našlaudama, ruošėsi joje įsikurti ir perstatė pilį: užsakė didelius langus, koplyčiai – paauksuotą altorių. Nežinome, kaip atrodė tuometis interjeras, bet lankytojams rodome tai, kas iki šiol išliko“, – istorijos trupinių pabėrė U.Krūzė.
Adresai:
Rundalės rūmų muziejus. Rundalės apskritis, Bauskės savivaldybė, daugiau informacijos www.rundale.net
Duobelės pilis. Brīvības iela 2C, Duobelė, www.dobelespils.lv
