Apskritai estams pelkės kelia nacionalinio pasididžiavimo jausmą. Jos užima penktadalį šalies teritorijos – Estija pagal pelkių plotą yra antra pasaulyje po Suomijos.
Tiesa, daug jų buvo negailestingai eksploatuojamos, ir, kai kurių mokslininkų skaičiavimais, nepaliestų pelkių liko apie 7 procentus. Šiuo metu dalyje pelkių vyksta ekosistemos atkūrimo darbai.
Pelkės formavosi tūkstančius metų, ir šis procesas tęsiasi – per metus durpių sluoksnis jose pastorėja maždaug vienu milimetru. Daugumoje Estijos pelkių šio sluoksnio storis yra apie 5–7 metrus, vadinasi, jų amžius siekia maždaug 5–7 tūkstantmečius.
Pelkės skirstomos į aukštapelkes ir žemapelkes. Jų vanduo švarus ir net tinkamas gerti, bet jame labai mažai mineralų, todėl jis nenumalšina troškulio.
Neįprasta akiai yra pelkių augalija. Skurdūs žemaūgiai berželiai bei pušaitės paįvairina jų kraštovaizdį, o aitrus pelkių gailių kvapas ne tik kutena nosį, bet ir svaigina.
Atidžiau apsidairius galima aptikti vieną paslaptingiausių pelkių augalų – vabzdžiais mintančią saulašarę. Jei pasisektų, pro šalį gali prapėdinti briedis ar padangėje ratą apsukti erelis. Tačiau kuo toliau takai veda į pelkes, tuo labiau tyla paukščių garsai, kol galop jų klegesys dingsta.
Vasarą pelkėse gausu mėlynių ir vaivorų, o rudeniop jose ima marguoti spanguolės ir tekšės – į avietes panašios oranžinės uogos.
Įspūdingiausiose pelkėse estai įrengė pažintinius takus, pastatė apžvalgos bokštus. Tad į pelkynus traukiantys žmonės gali pasigrožėti kerinčiais gamtos vaizdais ir mėgautis tvyrančia ramybe.
Tiesa, tose pelkėse, kurios plyti greta miestų ir gyventojams lengva jas pasiekti, trokštamos ramybės gali ir nebūti. Pavyzdžiui, netoli Talino esantis Viru pelkynas (Viru raba) yra vienas gražiausių Estijoje, bet ir vienas lankomiausių.
Drąsesniems keliautojams estai pataria išsimaudyti akivaruose – minkštas pelkių vanduo puikiai tinka odai. Tokioms maudynėms ties akivarais yra įrengta medinių platformų ir į vandenį įleistos kopėtėlės. Be jų iš vandens išlipti sudėtinga, todėl lankytojams patariama nerizikuoti ir nenerti į akivarus tam nepritaikytose vietose.
Paslaptingi pelkių ežeriukai laukia keliauninkų Viru, Rysos (Riisa), Menikuno (Meenikunno), Parikos, Hiupasarės (Hüpassaare), Teringio pelkėse. Į visas jas veda puikiai įrengti pažintiniai takai.
Taip pat verta pasigrožėti užburiančiais gamtos vaizdais pažintiniais takais traukiant gilyn į Endlos, Kakerdajos, Tolkusės, Valgeso, Penijervės (Penijärve) bei kitas pelkes.
Poilsiautojams rengiamos ir tokios ekskursijos, į kurias lydi vietos gidai, puikiai pažįstantys apylinkes. Tuomet, apsiavus vadinamuosius sniego batus, paskui vedlį galima gilyn į pelkes nužingsniuoti per pačią jų paklotę.
