Šį sykį su „Vakarų ekspreso“ skaitytojais lietuvė dalijasi įspūdžiais iš neseniai aplankyto Uzbekistano.
Į šią šalį Monika atvyko ne pačiu geriausiu sezonu – rugpjūtį, kai svilino 40 laipsnių ir dar didesnis karštis. Pati savo kailiu patyrusi, ką reiškia Uzbekistano kaitra, lietuvė rekomenduoja kitiems šią šalį tyrinėti pavasarį arba rudeniop.
„Vos tik kirtau sieną, prieš mane nusidriekė pirmas iššūkis – apie 150 km dykumos be galimybės pasislėpti pavėsyje, pasipildyti vandens, maisto. Jokių miestų miestelių – tik nutįsęs, duobėtas kelias. Pirmomis dienomis klausiau savęs – ko man čia tam Uzbekistane prisireikė, juk čia nieko nėra... ko minu per dykumą vasaros viduryje?
Buvo įsijungęs išgyvenimo režimas. Myniau per dykumas nuo vienos oazės iki kitos. Be galo esu dėkinga draugiškiems vietiniams, kurie palaikė mano gyvastį dalindamiesi vandeniu ir maistu. Visi smalsūs – norėjo sužinoti, iš kur atvykusi, kur vyksiu toliau, ir dar užduodavo begalę kitų klausimų“, – įspūdžiais dalijasi pašnekovė.
Tik vėliau, įveikus sunkiausią etapą, ji pasiekė civilizaciją ir pirmus miestus – tada Uzbekistanas ir atsiskleidė visu grožiu.
„Po ilgų dienų, praleistų dykumoje, žiūrėjimo į pliką lauką, pasiekus miestus akys buvo pakerėtos jaukių senamiesčių gatvelių, autentiškų raštų ir spalvų gausos. Tada iš tiesų išmoksti įvertinti miestų patogumus ir teikiamus džiaugsmus.
Vienas malonumas nuplovus dykumos dulkes ir sūrų prakaitą leistis į jaukius miestų senamiesčius, kur kerinti architektūra. Bet turbūt viena mano mėgstamiausių veiklų Uzbekistane buvo lankytis turgeliuose, kur didžiausia pramoga buvo žiūrinėti rankdarbius ir mėgautis spalvinga aplinka“, – pasakoja Monika.
Didžiausia problema, pasak jos, šioje šalyje – prasta kelių būklė, tad teko apsišarvuoti kantrybe.
„Karštis paveikė visą viešnagę Uzbekistane, dažnai jaučiausi prastai ir mažuose kaimeliuose nusipirkdavau pasibaigusio galiojimo maisto. Vieną kartą apsinuodijau kiaušiniais, tad teko porą dienų pasikankinti“, – atvirauja lietuvė.
Uzbekai mėgsta mėsą, o Monika praktiškai vegetarė, tad dažnai teko gamintis savo maistą.
„Porą kartų užsukau į restoraną, kur radau mums gerai pažįstamų patiekalų, tokių kaip plovas, šašlykai ar čeburekai“, – prisimena lietuvė.
Pasak jos, vietiniai uzbekai labai svetingi, smalsūs, paslaugūs, nepalieka kančioje atvykėlių iš svečių šalių.
„Nuo pat pirmos dienos vairuotojai dalijosi vandens atsargomis kelyje, kviesdavo prisėsti pavalgyti ir pasišnekučiuoti. Nustebino, kad tikrai ne vienas žinojo Lietuvą, pavardindavo net ir miestų pavadinimus. Bendravau pasitelkdama į pagalbą Google vertimus“, – pasakoja keliautoja.
Per šalį Monika keliavo viena su dviračiu. Iš viso nuvažiavo 1 320 km, tad būta nemažai iššūkių, tiek fizinių, tiek psichologinių.
Uzbekistanas – ne pati populiariausia kelionių kryptis lietuvaičiams, bet, pasak Monikos, bent kartą gyvenime tikrai verta aplankyti šią šalį.
„Bet kokia nauja kryptis, kur žmogus nėra prieš tai kojos įkėlęs, verta dėmesio. Manau, daugumai lietuvių būtų įdomu pamatyti Uzbekistaną“, – svarstė pašnekovė.
Pasiteiravus, ar vykstant į šią šalį reikėtų kaip nors ypatingai pasiruošti, Monika patikino, kad pakaktų pasirinkti tinkamą metų laiką.
„Antrą kartą į Uzbekistaną vasaros viduryje negrįžčiau ir kitiems nerekomenduoju“, – minėjo pašnekovė ir pridūrė, kad turintiesiems rusų kalbos pagrindus šioje šalyje keliauti būtų kur kas paprasčiau.
Nuo 2022-ųjų rugpjūčio iš Lietuvos išvažiavusi Monika keliauja vienintele transporto priemone – dviračiu.
„Teko tik vieną kartą susipakuoti dviratį ir iš Sakartvelo skristi į Kazachstaną. Bet pavežėjų paslaugomis nesinaudoju“, – patikino keliautoja.
Dažniausiai mergina miega palapinėje. „Be galo patinka atsikelti gamtos apsuptyje, o ne tarp keturių sienų“, – paaiškino.
Kartais jai tenka pasinaudoti ir viešbučių paslaugomis, nes reikia įkrauti įrangą, prisėsti prie kompiuterio, dirbti, montuoti vaizdo įrašus, išsiskalbti ir pailsėti nuo karščio...
„Labiausiai patiko nakvynė jurtoje. Tikrai unikali patirtis“, – prisiminė pašnekovė.
