Naktis potvynio skandinamame miške ir daugiau nei 2 paros valgant vien tai, ką pavyksta surasti gamtoje – tokioms išvykoms ryžtasi Klaipėdos universiteto mokslininkas Tomas Ruginis.

„Nuo pat vaikystės tokius dalykus darau. Iki 8-erių metų augau vienkiemyje, daug vaikščiojom miškuose, aktyviai leidome laiką. Buvo laikas, kai tas dalykas šiek tiek pasimiršo, prasidėjo sėdimas gyvenimo būdas, bet prieš kokius 7 metus vėl tuos žygius atgaivinau“, – pasakoja T.Ruginis.

Pagrindinis maistas gamtoje – žuvys ir vabzdžiai

Ir nors kelionės prasidėjo nuo ilgesnių pasivaikščiojimų, iššūkiai vis augo, o dabar klaipėdietis jau galėtų pasakyti, koks yra Lietuvoje sugautos ir iškeptos varlės ar sraigės skonis.

Pasak jo, kuo labiau išsiversti tik su tuo, kas randama gamtoje, visada yra vienas iš tikslų, tačiau įstatymai galimybes prasimaitinti natūralioje gamtoje riboja, todėl dažniausiai valgyti tenka vabzdžius bei žuvį.

„Lietuvoje turime daug apribojimų, tad tenka apsiriboti tuo, kuo galima. Žuvis gali tik su meškere gaudyti. Su rankomis, nors ir paprastas būdas, negali, nėra tokio žvejybos būdo. Apie bučius, tinklus nė nekalbu. Kitas dalykas – jei nori medžioti, turi būti medžiotojas, priklausyti būreliui, negali sugalvoti ir pasigauti gyvūno“, – vardina T.Ruginis.

[[ge:lrytas:lrytas:30543299]][[ge:lrytas:lrytas:30807420]][[ge:lrytas:lrytas:30706835]][[ge:lrytas:lrytas:30677372]]

Visgi ne visas valgytas maistas paliko teigiamus prisiminimus. Klaipėdietis sako, kad kelionės po Bulgariją metu tikėjosi radęs valgomą augalą, tačiau teko, tiesiogine to žodžio prasme, nudegti.

„Yra augalas – vandeninė bulvė. Paragavau, tai taip nudegino burną, kad pusė dienos nieko negalėjau valgyti. Dar turėjau nuotrauką, klausiau grupėje, sakė, kad turėtų būti skanus, bet deja“, – prisimena klaipėdietis.

Žalgirių miškas – ir baidarėmis, ir pėsčiomis

Potvynių skandinamą Žalgirių mišką T.Ruginis yra įveikęs ir baidare. Būtent tada kilo mintis savo jėgas šiose vietovėse išbandyti ir pėsčiomis. O vaizdas, tikina mokslininkas, čia išties magiškas.

„Apsemtas miškas, medžiai vandenyje labai įspūdingai atrodo, kaip kokios džiunglės. Amerikietiškame puslapyje pasidalinau, tai visi klausinėja, ar nėra krokodilų, aligatorių. Tikrai mistiškas vaizdas, aplinka labai išskirtinė, tai mintį seniai audžiau, bet problema, kad tie potvyniai neprognozuojami.

Pernai laukiau ir galų gale dingo potvynis, todėl nebebuvo įdomu. Kadangi ir filmuoju, sąlygos man labai svarbios, tai žiūriu, kad nebūtų stipraus lietaus, vėjo“, – aiškina vyras.

[[ge:lrytas:lrytas:30839300]]

Pasak jo, ir nakvynei pasirinktas ne pats potvynio pikas, tačiau eiti T.Ruginis vis tiek nusprendė pažintiniu taku – taip gylį bent maždaug galima nuspėti.

„Jeigu eiti tiesiog mišku, nežinosi, kur gali įeiti ir „galą gauti“. Kitais metais galvoju apie dar laukinesnį variantą ir bekele eiti“, – sako klaipėdietis.

Pasak jo, tai buvo ir vienas didžiausių iššūkių – brendant drumzlinu vandeniu turi nenuklysti nuo kelio ir nepadėti kojos į duobę.

Bebrai artintis nepanoro

Nors dažniausiai stovyklavimą įsivaizduojame su palapinėmis, ant vandens jos nepasistatysi. Naktį T.Ruginis praleido hamake. Nors užtruko laiko, kol pavyko įsitikinti, kad jis tvirtai laikosi ant medžių, naktį ten pavyko išsimiegoti sėkmingai, o miegoti juose, sako vyras, bijoti tikrai nėra ko.

„Hamakas būna kaip maišas, ten nėra plokštumos. Yra ir tokių, bet nenaudoji tokių miegojimui. Tu įlendi ir tas maišas apgaubia tave, iškristi iš jo tikrai sunku. Nebent gali būti, kad blogai pasistatysi, nuslys kampas, nepatogiai miegosi“, – paaiškina T.Ruginis.

Visgi problema iškilo svarstant, kur pasidėti šlapius ilgaaulius batus – į hamaką su jais tikrai nelipsi.

[[ge:lrytas:lrytas:30839304]]

„Sugalvojau ten susikalti tokius pagalius, kad ant jų pasikabinti, o batą nuleisti į apačią. Šalia buvo salelė, dar galvojau juos ten pasidėti ir bristi basomis, bet, kai nežinai, koks dugnas, rizikinga. Šiaip naktis buvo pakankamai rami, nors lynojo ir vakare, ir ryte, tad sąlygos stovyklauti ilgiau nelabai leido“, – išvyką prisimena vyras.

Tiesa, šiek tiek nusivylimo buvo dėl, greičiausiai, išgąsdintų bebrų. Dieną, pasakoja T.Ruginis, jie visai netoliese pliaukšėjo uodegomis, tad jų vizito tikėjosi ir naktį, tačiau praplaukti arčiau jie nepanoro. Ūbauti nesiruošė ir apuokas.

Gyvūnų vizitai bei susidūrimai su jais, sako mokslininkas, baimės niekada nekelia – „Pas mus gyvūnų tokių apskritai net nėra, kurie galėtų kažką žmogui padaryti.“

Miške jo negąsdina ir žmonės. T.Ruginis sako stovyklavietėms vietą besirenkantis atidžiai – kelių kilometrų spinduliu nebūna jokių namų ar sodybų.

„Gal tik grybavimo sezonui prasidėjus, arčiau kelių girdi, kai žmonės rytais rėkauja“, – sako T.Ruginis.

Sunkiausia – išeiti iš namų

Svarstantiems, nuo ko pradėti žygius, T.Ruginis sako – išėjimu iš namų.

„Labai mėgstu apie jogus pasakyti, kad jogoje sunkiausia – pasikloti kilimėlį, o žygeiviui sunkiausia išeiti iš namų. Kai išeini iš namų jau gali kur nori eiti“, – juokaudamas sako vyras.

O išties svarbus dalykas, sako vyras, yra kokybiški ir patogūs batai. Jei batai trins, per kelias valandas prarasite ėjimo džiaugsmą, tad šioje vietoje taupyti nereikėtų.

[[ge:lrytas:lrytas:30839298]]

„Jau po to pasirenkate maršrutą ir einate. Geriausia yra pradėti dviese, pradžiai, aišku, gal reikėtų rinktis trumpesnius, 5–6 km maršrutus ir ilginti. Galų gale galima ir su nakvyne pasibandyti. Aišku, patogiausia būtų pradėti vasarą.

Ruduo taip pat tinka, tačiau jau reikėtų investuoti ir į miegmaišį. Jeigu neišsimiegi, sušąli, tas džiaugsmas gamta nebėra toks didelis. Lietuvoje turime laukinę ir gražią gamtą, neiškirstus miškus, tai tikrai yra kur pasivaikščioti. Svarbiausia, ko saugotis – erkės. Pats baisiausias gyvūnas gamtoje yra erkė“, – pataria T.Ruginis.

Daug daiktų žygiams, priduria vyras, tikrai nereikia, o ir neštis juos bus sunku. T.Ruginis sako, kad jo kuprinė vasarą sveria 8–10 kg, o žiemą, įsikrovus sunkesnį miegmaišį, 12–15 kg. Tiesa, apie 5 kg sveria filmavimo įranga.

„Vienas dalykas yra, kai tu pripranti prie to svorio, tau atrodo normaliai. Tačiau kai nusiimi, pajauti, kad esi žymiai greitesnis. Kai eini ir pripranti, atrodo, kad toks tempas turi būti, bet ta kuprinė tave pristabdo“, – primena klaipėdietis.

Naktis potvynio apsemtame miške ir nakvynė hamake: lietuvio mokslininko išvykos abejingų nepalieka