Takas vingiuoja per Skrebio botaninį ir Mošos archeologinį draustinius, šalia Skrebio ežero ir Mošos upelio. Skrebio botaniniame draustinyje siekiama išsaugoti tipiškas Lietuvos augalijos bendrijas – brandžius ąžuolynus, etaloninius skroblinius liepynus.
Čia randamos sengirėms būdingos retosios rūšys: niūriaspalvis auksavabalis, plačioji platužė, miškinė dirsuolė, kalninė jonažolė ir daug kitų.
Jei užsuksite į visai šalia Aukštadvario esantį Skrebio miško pažintinį taką anksti ryte, pavasarį galite ne tik pamatyti, bet ir išgirsti! Pirmasis take keliautojus pasitinka sausą šaką tarškinantis didysis margasis genys.
Jam tuoj pat pritaria mišrus zylių choras ir mažiausi mūsų šalies paukščiai – nykštukai. Saulės atokaitoje plunksnas tvarkosi gilių mėgėjas kėkštas, o sulaukęs lankytojų garsiai apie juos praneša visiems miško gyventojams.
Ąžuolų galiūnų kamienus cypsėdami švelniai kutena bukučių pora. Aukštose eglių viršūnėse tėviškais rūpesčiais jau užsiima vieni pirmųjų perintys egliniai kryžiasnapiai.
Netikėtai nustebina suskambusi ankstyva lygutės giesmė. Stabtelėjus prie sengirės stendo pasigirsta ir paslaptingosios gyventojos naminės pelėdos apsimiegojęs ūktelėjimas. Kitame krašte, matyt pasipiktinusi kaimynės skundais, trumpam supypsi ir žvirblinė pelėda.
Aukštai juodalksnyje šmėsteli šešėlis – paukštvanagis pamankštinęs sustingusias kojas leidžiasi į pusryčių paieškas. Krūmuose tarška karietaitės, liepsnelės, strazdai – jau greitai takas užsipildys ir jų giesmėmis. Visur aplink matosi žaliuojantys žibuoklių kupsteliai, o tai žada, kad už savaitės kitos statūs ledynų suformuoti šlaitai mėlynuos žiedais.
