Jei ne atogrąžų ciklonas Alfredas, A. Mockus greičiausiai būtų įveikęs 12 tūkst. km kelionę ir prisijungęs prie vos kelių žmonių, kurie vieni perirklavo Ramųjį vandenyną.
Tačiau lietuviui irkluotojui tiesiai į kelią stojęs Alfredas jį sustabdė. Milžiniškos bangos talžė „Kuršį“, versdamos jį vėl ir vėl. Tris paras A. Mockus negalėjo ilsėtis ar miegoti – kovojo su milžiniškomis bangomis, jo valtis nuolat pildėsi jūros vandeniu, o ryšys su pagalbos komanda buvo visiškai nutrūkęs.
„Jaučiausi kaip katė skalbimo mašinoje“, – sakė jis žurnalistams penktadienio rytą Sidnėjaus HMAS „Kuttabul“ karinio jūrų laivyno bazėje, išlipęs iš laivo HMAS „Choules“ ir, po beveik penkių mėnesių jūroje, pagaliau pajutęs sausumą po kojomis.
Kalbėdamas jis vos tramdė emocijas – suprato, kad buvo labai arti mirties.
Kai valtis vėl ir vėl apsiversdavo per bangas, jis sutelkė visą savo energiją tam, kad ištesėtų pažadą žmonai ir paaugliams vaikams – sugrįžtų namo.
„Apsiverčiau gal 30 kartų, aš jų neskaičiavau, gal net daugiau. Ne kartą pagalvojau, kad tai gali būti paskutinis kartas“, – prisipažino jis.
„Šios paskutinės trys dienos vandenyne… Teko daugybę valandų kovoti už savo gyvybę, nes… mano valtis skendo; visos navigacijos sistemos… sugedo, turėjau tik VHF radiją, kūnas silpo. Jaučiau, kad jei prarasčiau protą, jei prarasčiau tikėjimą, kad galiu kovoti už savo gyvybę, šiandien nebūčiau su jumis čia. Dabar žinau... pragaras nėra karštas – jis šlapias ir su labai stipriais vėjais“, – teigė keliautojas.
A. Mockaus žmona Sonata jo laukė laivyno bazėje Sidnėjuje – ji vyro nematė nuo pat išvykimo iš San Diego, kuris įvyko praėjusį spalį. Ji į Australiją atskrido ketvirtadienį iš Lietuvos.
„Mes jaudinomės, tai truko per ilgai“
A. Mockui išlipus iš laivo, jis parklupo ant kelių prieš savo žmoną, apsikabino ją ir verkdamas priglaudė veidą prie jos pilvo. Ji švelniai apkabino jo galvą ir pabučiavo.
S. Mockuvienė sakė, kad ši kelionė nebuvo beprotiškiausias dalykas, kurį jos vyras yra padaręs, tačiau tai buvo „ilgiausia jo beprotybė“.
Visą kelionę jie palaikė beveik kasdienį ryšį – gaudavo žinutę ar trumpą skambutį, kad jis yra gyvas ir sveikas. Tačiau praėjusią savaitę ryšys nutrūko.
„Kai praradome ryšį ir nieko nežinojome, labai nerimavome, tai truko per ilgai... nesulaukti iš jo jokios žinutės“, – pasakojo ji.
Vasario 28 d., apie 22 valandą vakaro, A. Mockus suaktyvino avarinį SOS signalą, kuris per palydovą buvo perduotas 24/7 reagavimo centrui Kanberoje. Tai paskatino veiksmų grandinę, galiausiai privedusią prie dramatiško jo išgelbėjimo iš audros siaubiamų vandenų laivu HMAS „Choules“.
„Galite įsivaizduoti, kaip nelengva rasti tokį mažą objektą vandenyno viduryje“, – sakė Markas Morrow, Australijos jūrų saugumo tarnybos (AMSA) atsako skyriaus direktorius, koordinavęs A. Mockaus paiešką.
Situaciją dar labiau apsunkino ciklonas – vėjai siekė 130 km/h, o bangos kilo aukščiau nei devyni metrai.
„Paprastai galime nukreipti kokį nors laivą padėti, bet ciklonas Alfredas reiškė, kad aplink nebuvo nė vieno laivo. Neturėjome tokios prabangos“, – sakė Kevinas McEvoy’us, AMSA atsako centro vadovas.
A. Mockų galiausiai pastebėjo „Challenger“ orlaivis.
AMSA sugebėjo užmegzti radijo ryšį su Aurimu, pasitelkdama lietuvių kalbos vertėją, kuriam jis vėliau jautriai dėkojo. Lėktuvai atliko šešis skrydžius per tris dienas, palaikydami ryšį su juo.
A. Mockui drebėjo balsas, kai jis prisiminė pirmą kartą pamatęs lėktuvą virš savęs.
„Pagalvojau – aš ne vienas. Bet kaip jie gali man padėti, nežinojau.“
Vėliau iš Brisbano buvo išsiųstas HMAS „Choules“, kuris keliautoją ir išgelbėjo.
Paklaustas, ką jautė, kai pamatė Australijos karinio laivyno laivą atvykstant į pagalbą, Mockus atsakė: „Neturiu tam žodžių. Tik didelę padėką.“
Kelionė atgal į Sidnėjų nebuvo lengva.
HMAS „Choules“ pateko į 12 metrų aukščio bangas ir patyrė 28 laipsnių nuokrypį (arba apie 27 metrų pasvirimą į šoną), dėl ko buvo pažeista laivo įranga – ligoninės lovos net išlėkė per pertvaras, tačiau niekas nenukentėjo.
A. Mockus pasakojo, kad po išgelbėjimo, kai jį patikrino medikai (jis turėjo tik kelis sumušimus ir įbrėžimus), jis tiesiog norėjo atsigulti.
„Kai skendau, galvojau tik apie sausą lovą, nes tris ar keturias dienas praleidau šlapioje ir nuolat besivartančioje jūroje.“
Lietuvos ambasadorius Australijoje Darius Degutis su džiaugsmu dėkojo Australijos valdžiai, kariuomenei ir žmonėms už visą gelbėjimo operaciją.
„Tai ypatinga diena, nes turime Aurimą. Turime lietuvišką posakį – sveikas ir gyvas. Jis yra sveikas ir gyvas“, – džiaugėsi ambasadorius/
D. Degutis perskaitė Lietuvos užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio laišką, kuriame dėkojama Australijai už irkluotojo išgelbėjimą.
Kol kas A. Mockus ir jo žmona dar šiek tiek pabus Australijoje, o tada grįš pas vaikus į Lietuvą.
Paklaustas, ar bandys dar kartą įveikti Ramųjį vandenyną, jis nusijuokė: „Dar ne.“
O žmona, paklausta, ar pritartų naujam bandymui, atsakė:
„Aš jo namie neišlaikysiu... neįmanoma.“