Pačioje Sacharos širdyje stūksančio Tahato kalno (2918 m) viršūnę iš penkiolikos lietuvių pasiekė dvylika. Nors oras įkopti į aukščiausią Alžyro viršukalnę buvo palankus, sukliudė kai kuriuos keliautojus užklupęs virusas.

Nepaisant viruso, Lietuvos trispalvė ant Tahato buvo iškelta Vasario 16-ąją. Anksčiau niekas to nėra padaręs arba bent apie tai nebuvo viešai skelbta.

Įkopti į kalną Sacharos dykumoje buvo keliautojo, inžinieriaus Vytauto Bukausko (62 m.) idėja, kilusi praėjusį rudenį, kai jis su kita keliautojų grupe lankėsi Alžyre.

Kad ir kur nuvyktų Vytautas, jam knieti su trispalve kopti į kalnus. Tad savo kelionių keturiasdešimtmečiui paminėti įgyvendino ir šį norą. Vilnietis kolekcionuoja valstybių kalnus, kuriuose iškėlė Lietuvos vėliavą. Tahatas jam tapo 65-uoju valstybės, priklausančios Jungtinėms Tautoms, kalnu. O jei pridėtume valstybių, kurios nepriklauso šiai tarptautinei organizacijai, V.Bukausko kolekciją papildytų dar 10 viršukalnių su trispalve.

[[ge:lrytas:lrytas:36993273]][[ge:lrytas:lrytas:36981606]][[ge:lrytas:lrytas:37051932]][[ge:lrytas:lrytas:37050882]]

„Tahatas – lengvai sunkus įkopti“, – šmaikščiai kalną apibūdino patyręs keliautojas.

Tenka eiti akmenimis, nes kadaise ta vietovė buvo akmenų dykuma, kurioje veržėsi ugnikalniai. Aukščiausi Sacharos kalnai primena sustingusios lavos fontanus – didžiausi bazalto stulpai, apgludinti laiko, apdulkėję.

Daugelis įsivaizduoja, jog Sacharoje vien tik smėlis, oazėse menka žaluma, o kad plytėtų Mėnulio paviršių primenantys kalnai, nelabai nutuokia.

„Pirmąkart rudenį lankėmės toje Sacharos dalyje, kurios smėlynuose išlikusios UNESCO paveldui priklausančios uolos su pirmykščių žmonių piešiniais, tačiau lygiagrečiai už 700 kilometrų atsiveria visai kitas peizažas, kurį formavo ugnikalniai“, – pasakojo V.Bukauskas.

Pastebimai skyrėsi ir kraštovaizdžio spalvų paletė: įprastą Sacharos gelsvų smėlynų gamą pakeitė lavos užlieti pilki, juodi atspalviai ir žydinčios gėlės.

Bet ne romantika svarbiausia kopiant į didžiausios Žemėje dykumos kalną, o pasirengimas. Kad įkoptum į vulkaninės kilmės Tahatą, reikia gerų batų, kad neišsisuktum kojų žingsniuodamas per judančius akmenis, ir vidutinio fizinio pasirengimo.

[[ge:lrytas:lrytas:36877600]]

Kalnas plyti nuošalioje vietoje, tad lietuviai buvo vieninteliai keliautojai, pasišovę įlipti į Tahatą.

O žiūrint nuo viršukalnės į apačią kiek akys užmato plyti dykynė – jokios gyvos dvasios, gyvenvietės toli. Kad atvyktų prie papėdės, keliauninkams prireikė dviejų nakvynių palapinėse.

Su smėlynais ir dideliu karščiu siejama Sachara lietuvius vasario viduryje pasitiko kopti palankiu oru – kalno papėdėje dieną buvo apie 25 laipsnius šilumos, naktį – apie 7. Tačiau kopdamas į Tahatą Vytautas išvydo plunksninius debesis, kurie rodė, kad kitą dieną oras subjurs. Iš tikrųjų naktį pradėjo lyti, o ryte pasipylė kruša. Pasiteisino ne tik kalnų žinovo patirtis, bet ir kruopštus laiko planavimas.

„Kalnuose negali būti kategoriškas. Vasario 16-oji buvo siekiamybė, todėl derinau skrydžių datas taip, kad nereikėtų verstis per galvą. O jei nepavyktų tądien įkopti, nebūtume darę nieko papildomai – nesinorėjo skubėti, patirti rizikos“, – patikino keliautojas.

Planas iškelti trispalvę Vasario 16-ąją nenuėjo šuniui ant uodegos dėl Vytauto gebėjimo organizuoti keliones atsakingai, be skubos ir pasiliekant laiko atsargos nenumatytoms gamtos išdaigoms.

Iš stovyklos, kurioje keliautojai nakvojo, teko porą valandų važiuoti iki kalno. Vidurdienį lietuviai išėjo į akmenuotą kelią ir kopė tris valandas, po pusvalandžio leidosi porą valandų žemyn.

Labai greitai nusileisti nepatartina, reikia žiūrėti po kojomis, nes akmenys juda. Tačiau svarbu buvo sugrįžti iki saulės laidos, mat saulė dykumoje žiemą nusileidžia pusę septynių vakaro.

Vienintele kliūtimi pasiekti Sacharos viršukalnę trims moterims tapo viruso sukeltas karščiavimas. Jos neturėjo jėgų net ir palankiomis sąlygomis pasiekti kalną, kuris bendrakeleivius traukė dėl išskirtinės geografinės padėties. Kalnas dunkso retai turistų lankomoje vietoje, ši teritorija dvylika metų dėl saugumo buvo uždaryta. Tahatas ribojasi su Malio, kuriame vyko neramumai, siena.

Į Tahatą užkopusius lietuvius lydėjo sėkmės ženklai, nes jau kitą dieną pasiekti viršūnę nebūtų buvę jokių galimybių: kilo smėlio audra, dėl to ir lėktuvai neskrido.

[[ge:lrytas:lrytas:36877603]]

Kalnas labiausiai primena vargonų vamzdžius

Achagaro kalnynas – didžiulė, tuščia, beveik Prancūzijos dydžio plynaukštė Sacharos centre. Teritorijos plotas – apie 550 tūkst. kvadratinių kilometrų. Aukščiausia vieta – Pietų Alžyre esantis Tahato kalnas (2918 m). Iš trijų pusių apsuptas kyšančių uolų, vakaruose Achagaras pereina į Tanezrufto plynaukštę („Troškulio šalį“).

Nors Achagaras, arba Hogaras, vadinamas kalnynu, iš tikrųjų tai yra plynaukštė. Jos viduryje, Atakoru vadinamoje srityje, atvėsę lavos srautai sudarė vulkanines uolienas, kurios sulūžinėjo ir suskilinėjo kaip milžiniškos šlako krūvos paviršius.

Iš šio klodo beveik iki 3 tūkst. metrų aukščio kyla gausybė bokštų, kūgių ir strėlių, susidariusių iš fonolito vulkaninės uolienos. Lavai vėstant uoliena sutrūkinėjo į pailgas prizmes, panašias į milžiniškus stačius smidrų ryšelius ar vargonų vamzdžius.

Tarp tų kalnų visiškai nėra augalijos, maža jos ir visame Achagaro masyve. Kritulių iškrinta retai ir nedaug, tačiau vienur kitur stačiasieniuose kanjonuose vanduo susirenka į duburius ir sudaro sąlygas augti šiokiems tokiems žalumynams – tai sukuria iliuziją, kad gilumoje vėsiau.

Užklupęs virusas lietuvių ryžto nenugalėjo: Sacharos širdyje stūksančioje viršukalnėje suplazdėjo trispalvė