Estija, kurios dar nepažįstate: 7 netikėti Pietų Estijos atradimai

 Čia virš upių kyla smiltainio skardžiai, gyvuoja savita setų kultūra, miškuose slepiasi urvai, o kraštovaizdį keičia kalvos ir ežerai. Tarp jų yra Tartu, universitetinis miestas, kuriame istorija susitinka su studentišku gyvenimu, jaukiomis kavinėmis ir gana netikėtomis istorijomis.

Pietų Estijoje galima užkopti į aukščiausią Baltijos šalių tašką, aplankyti karalystę, kurios nerasite įprastame žemėlapyje, plaukti upe tarp smiltainio sienų, atrasti salą ežere, kuris primena jūrą, ir net pasivaikščioti taku, kuriame pagrindiniai miško gyventojai yra skruzdėlės.

Štai septyni atradimai, dėl kurių Pietų Estiją verta pažinti ne tik važiuojant į Taliną.

Tartu pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1030 metais. Senosiose Kijevo Rusios kronikose tuomet minimas Tarbatu, gyvenvietė, iš kurios vėliau išaugo dabartinis Tartu.

Tačiau 1030-ieji žymi būtent pirmąjį rašytinį paminėjimą. Tartu istorija yra gerokai senesnė, nes archeologiniai radiniai dabartinio miesto teritorijoje siekia daug ankstesnius laikus.

Šiandien Tartu sunku įsivaizduoti vien kaip istorinį miestą. Tai Estijos universitetų miestas, kuriame gatvėse daug studentų, o miesto ritmą kuria kavinės, kultūros renginiai ir jaunatviška atmosfera. Pavyzdžiui, daugiau kaip 125 metus veikianti „Werner“ kavinė yra viena iš vietų, kur studentų ir kūrybinių žmonių tradicija susitinka su senąja Tartu istorija.

Tačiau už kelių minučių pėsčiomis nuo miesto centro galima patekti į visai kitą Tartu pasaulį: Toomemägi kalvą. Čia stūkso viduramžių Tartu katedros griuvėsiai, o katedros choro dalyje veikia Tartu universiteto muziejus.

Kadaise šiose erdvėse buvo universiteto biblioteka, veikusi daugiau kaip 175 metus. Biblioteka iš čia iškelta 1981 metais, o muziejus į pastatą persikėlė 1982-aisiais.

Įžengus į muziejų nesunku pasijusti lyg patekus į Hario Poterio biblioteką. Aukštos istorinės erdvės, senosios bibliotekos atmosfera ir knygomis dvelkiantis interjeras primena kino filmų biblioteką. O portretų žvilgsniai, rodos, seka paskui jus.

Ir čia dar ne viskas. Katedros Paslapčių kambaryje lankytojų laukia septynios mįslės: galima aiškintis, kaip buvo pastatyta katedra, kaip ji atrodė viduramžiais, kur dingo svarbi relikvija ir net kodėl čia buvo palaidotas žmogus su nukirsta galva.

Lietuva turi Aukštoją, Latvija turi Gaiziņkalns, o aukščiausias Baltijos šalių taškas yra Pietų Estijoje.

Tai Suur Munamägi, 318 metrų virš jūros lygio iškilusi viršūnė Haanjos aukštumose.

Estija dažnai įsivaizduojama kaip gana lygi šalis. Pietuose vaizdas kitoks: keliai vingiuoja tarp kalvų, miškuose atsiveria ežerai, o kraštovaizdis vietomis labiau primena kalvotą Vidurio Europą nei tą Estiją, kurią daugelis įsivaizduoja.

Ant Suur Munamägi stovintis apžvalgos bokštas yra 29,1 metro aukščio. Giedru oru iš jo galima matyti iki 50 kilometrų.

Bokštas turi ir savo istoriją. Pirmasis apžvalgos bokštas čia buvo pastatytas dar 1812 metais, o dabartinis, jau šeštasis, iškilo 1939-aisiais.

Pietryčių Estijoje prasideda Setomaa, kraštas, kuriame iki šiol gyva savita setų kultūra.

Setai turi savo kalbą, tradicijas, tautinius drabužius, virtuvę ir dainavimo tradiciją leelo. Šis daugiabalsis dainavimas 2009 metais buvo įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. UNESCO jį apibūdina kaip svarbią šiuolaikinės setų tapatybės dalį.

Setomaa kartais vadinama Setų karalyste. Tai nėra valstybė su politinėmis sienomis, veikiau savitas kultūrinis pasaulis, turintis savo istoriją, tapatybę ir tradicijas.

Taevaskoda yra viena iš tų vietų, kur gamtą lengva palaikyti kino dekoracija.

Ahjos upės slėnyje kyla smiltainio sienos, o jų papėdėje galima vaikščioti, tyrinėti urvus ir šaltinius.

Tačiau Taevaskoda įdomiausia tampa tada, kai į ją žiūri ne nuo tako.

Sėskite į kanoją ar baidarę ir plaukite Ahjos upe tiesiai palei smiltainio sienas. Nuo vandens uolos kyla tiesiai virš galvos, o miškas ir upė uždaro kraštovaizdį į vieną ilgą, laukinį koridorių.

Tą pačią vietą čia galima pamatyti visiškai kitu kampu.

Peipsi ežero pakrantė yra dar vienas Pietų Estijos pasaulis.

Čia driekiasi vadinamasis Svogūnų kelias, kultūrinis maršrutas, jungiantis Peipsi pakrantės gyvenvietes, kuriose šimtmečius gyvena sentikių bendruomenės. Mediniai namai, sodai, vietinis maistas ir tradicijos suteikia šiam kraštui visai kitokį veidą.

O pačiame ežere yra Piirissaar, nedidelė gyvenama sala, kurioje iki šiol gyvena vietos bendruomenė.

Pats Peipsi stebina savo masteliu. Atsidūrus pakrantėje nesunku pamiršti, kad priešais yra ežeras. Horizontas toks platus, kad pirmas įspūdis gali būti visai jūrinis.

Tai vienas iš tų atvejų, kai Estijoje galima atrasti vietą, kuri savo dydžiu ir atmosfera visai neatitinka įprasto įsivaizdavimo apie ežerą.

Pietų Estijos gamta kartais nustebina tuo, kokius netikėtus derinius galima rasti visai šalia vienas kito.

Männikjärve pelkėje telkšo daugiau kaip 120 mažų vandens telkinių. Septynių metrų aukščio apžvalgos bokštas leidžia pažvelgti į pelkę iš viršaus. Prieš akis atsiveria daugybė vandens „langų“, išsibarsčiusių tarp samanų ir miško.

O Kiidjärve miške vaizdas visai kitoks. Skruzdėlynų pažintiniame take suskaičiuota beveik 200 skruzdėlynų, o aukščiausias čia išmatuotas siekė 1,7 metro. Vis dėlto tai dar ne riba. Netoliese esančiame Akste looduskaitseala didžiausi skruzdėlynai siekia daugiau kaip 2 metrų aukštį.

Lietuvoje taip pat užfiksuotas įspūdingas rekordas: 1,8 metro aukščio skruzdėlynas, 1984 metais rastas Ukmergės rajone.

Piusa apylinkės atrodo taip, lyg čia būtų padirbėjusi pati gamta: balto kvarcinio smėlio kalvos, pušynai ir požeminės erdvės.

Tačiau šių urvų istorija prasidėjo nuo žmogaus.

Požeminės Piusa galerijos susiformavo dėl kvarcinio smėlio gavybos. Šis smėlis buvo naudojamas stiklo gamybai, o buvusiose stiklo smėlio kasyklose susidarė visas požeminis pasaulis. Šiandien čia veikia lankytojų centras, o buvusios kasyklos tapo viena įdomesnių Pietų Estijos vietų.

Yra ir dar viena istorijos dalis. Apleistos galerijos tapo svarbia šikšnosparnių žiemojimo vieta. Vasarą jų urvuose nėra, nes jie čia sugrįžta žiemoti.

Taip vieta, kuri prasidėjo nuo stiklo gamybai reikalingo smėlio, šiandien pasakoja jau visai kitą istoriją: apie pramonę, gamtą ir gyvūniją.

Pietų Estiją iš Lietuvos patogu pasiekti automobiliu, keliaujant per Latviją. Automobilis suteikia daugiausia laisvės, nes dalis įdomiausių regiono vietų yra nutolusios nuo didesnių miestų.

Tačiau galima keliauti ir traukiniu. Vilnių su Ryga, Valga ir toliau Estijos kryptimi jungia tarptautinis traukinių maršrutas. Valgoje galima persėsti į Estijos traukinį ir tęsti kelionę į Tartu bei kitus Pietų Estijos miestus.

O tada atsiranda pagrindinis skirtumas: nebereikia skubėti toliau į Taliną.

Pietų Estija nėra tik tarpinė stotelė pakeliui į šiaurę. Čia galima praleisti kelias dienas: vieną dieną skirti Tartu ir jo universitetiniam gyvenimui, kitą kalvoms, miškams ir ežerams, o dar kitą Setomaa ar Peipsi pakrantei.

Estija šiuo maršrutu atsiveria visai kitokia: ne tik istorinė, bet ir studentiška, kultūrinė, laukinė ir net šiek tiek netikėta.