Vienas tokių gamtos „nesusipratimų“ – Dzūkijoje, netoli Žiūrų kaimo, ties Ūlos upe trykštantis šaltinis.
Liko tik akis
„Ūlos akis – šaltinis, kuris, besiverždamas į paviršių, kelia smėlį iš tarpmoreninių sluoksnių. Todėl atrodo, kad jis kunkuliuoja“, - sakė Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos vadovas Eimantas Gudelevičius.
Vandens gylis „akyje“ siekia maždaug 1,2 metro. O pats šaltinis yra maždaug trimis metrais aukščiau už pačią upę.
„Vanduo labai skaidrus, jame gausu geležies ir mangano. Nusiprausus, sakoma, galima ir atjaunėti. Yra žmonių, kurie tiki, kad jis gydo ir odos ligas, o gal – ir sielos“, – sakė E.Gudelevičius.
Vietos žmonės yra pasakoję, kad anksčiau šis šaltinis buvęs dydžio „kap ežerukas“. Bet į jį ėmė ir įvirto jautis, tuomet iš viso ežero teliko akis.
„Ūlos akis“ ir visa greta šios upės esanti teritorija – tai gamtos paminklas.
Krantus ėda erozija
Ūla – didžiausias Merkio intakas.
Turistai, susėdę į baidares ties Zervynomis, ja plaukia iki Merkio, o jei nepavargsta – ir tolyn.
„Ūlos krantus yra apėmusi erozija. Yrantis smėlio šlaitas - tai didžiausia žala, kurią gamtai buvo padarę vandens turistai.
Būdavo, jauni žmonės, išlipę iš baidarių poilsiui, ima šokinėti tuo smėlio šlaitu. Galvojome, kad turistų kojoms taip kasant smėlį krantas „nueis“ ir iki netoliese esančio kelio. Teko jį gelbėti.
Šlaitą sutvirtinome šakų pynėmis, ir jų tvorelės saugo nuo erozijos.
Be to, upės vanduo pats savaime graužia krantą – nuolat keičia savo vagą nuo šlaitų byrant smėliui, išvirtusiems medžiams užveriant vandeniui kelią“, -- sakė E.Gudelevičius.
Todėl, saugant krantą, iš akmenų buvo sukrautą rėvą – šiek tiek pakreipta upės vaga.
„Vis dėlto vandens turistai neklauso mūsų – užtvėrėme tvoreles, prikabinome užrašų, kad šioje vietoje nevalia sustoti – kad prieplauka kitoje upės pusėje yra padaryta“, – sakė E.Gudelevičius.
Paprastai turizmo sezono metu per dieną direkcija išduoda leidimus 100 baidarių, kurias poilsiautojai suleidžia į Ūlą.