Joks kitas natūrinio fono triukšmas kaip ledgrūsčių žemyn į marias ir grįžusių iš žiemaviečių paukščių alaso sukeltas tiek sielos pakylėjimo vietos žmogui nesuteikia, kaip dabar įsivyravęs.
Tačiau atoslūgis potvynio užlietoje Nemuno deltoje kasdien atidengia vis naujų radinių. Neseniai vienoje kaimo ganykloje virš vandens gumšojo išpampusi galvijo stipena. Panašu, kad nugaišęs gyvulys čia pūva nuo pernykščio rudens. Dabar Nemunas atidengia ir dar daugiau panašių radinių.
Pavasaris teikia ir malonumų
Vis tik šiųmečio balandžio pradžia – šilta, jauki, Rusnės saloje plyti jau nemaži pasodintų ankstyvųjų bulvių plotai.
Žvejai tvarko laivus, meškeriotojų grupelės rymo su meškekerėmis prie upių ir kanalų, kiti kapsto mėšlo krūvas, ieškodami raudonų sliekų masalams, kelininkai remontuoja tiltą per Atmatą į Rusnę, o gyvenvietės moterys ir vyrai kruopščiai tvarko savo kiemų aplinką, seniūnija – viešąsias erdves.
Daugumai gyventojų ne tas pats, kokią salą, vienintelį apgyvendintą sausumos lopinėlį Nemuno žemupyje, šį pavasarį po žiemos išvys jame apsilankiusieji svečiai.
Kvies į šventę
Po trijų dienų, balandžio 9-ąją, prieplaukoje ant Atmatos kranto jau vienuoliktą kartą Rusnė surengs tradicinę „Šaktarpio“ (ankstyvo ledonešio sutiktuvių ir jau užmirštų pabaigtuvių) šventę.
Joje gera nuotaika, muzika, šokiais, dainomis, smagiais pašmaikštavimais ir atgaivinto kulinarinio paveldo kunkuliavimu vietiniai malonins atvykusiųjų čia pasižmonėti nuotaiką ir skonius.
Renginio sumanytojas ir šventės organizacinio branduolio telkėjas – kaimo turizmo sodybos „Pakalnės vingis“ šeimininkas, salos bendruomenės vadovas Raimondas Plikšnys.
Prie idėjos įgyvendinimo prisideda seniūnija, Nemuno deltos regioninio parko direkcija, salos etnokultūros ir informacijos centras, švietimo įstaigos, tautodailės meistrai, laivininkai, prekybininkai ir kiti.
Šiemetinės šventės devizas – „Šaktarpis brenda į vandenį“.
Organizatoriai kvies į venterinių valčių irklavimo varžybas, žvejai tuo tarpu šviežia žuvimi prekiaus tiesiog iš valčių krantinėje.
Jei kas atsineš 20-ojo amžiaus pradžioje cirkuliavusių vietinių pinigų – Rusnės markių – jas galės išsikeisti į stintas.
Pasidairyti po salą ir marių priekrantę bei užliejamas lankas, sklidinus kanalus ir visa jėga veikiančias Uostadvario, Naikupės siurbilines (jos iš žemaslėnių pumpuoja potvynio vandenį į Atmatą ir Kuršių marias), pasigrožėti paukščių sambūriais, žinoma, galima ir dabar, ir su gamtininkais gidais – taip pat ir „Šaktarpio“ šventės metu.
Ši tradicija gyva jau antrą dešimtmetį.
