Graikų mitologijoje tikėta, kad sirenos jūreivius savo balsais viliodavo uolėtų salų link, kur laivai duždavo į šipulius. Homero poemoje minima, kad Odisėją burtininkė Kirkė pamokė, kaip apsiginti nuo sirenų.
Anot legendos, kai Odisėjo ir jo įgulos laivas plaukė pro Amalfio krantus ir šalia esantį nedidelį salyną, jūreiviai vykdė Kirkės nurodymus, kad atsispirtų gundančiam sirenų balsui, – prisikimšo ausis bičių vaško, o Odisėją jo paties įsakymu pririšo prie laivo stiebo.
Šios poemoje apgiedotos salos nėra vien legendos detalės. Dabar Sirenų, arba Li Galio (Gaidžių), salos – tai trys mažos uolos stačiais krantais, stūksančios žydrosiose Viduržemio jūros platybėse.
Dar nuo romėnų laikų jas lankė įvairaus plauko keliautojai, prašalaičiai ir paklydėliai – naudojosi natūraliai susiformavusiu uostu.
Vėliau Neapolio karalius pastatė gynybinį bokštą, kuris XVII amžiuje buvo naudojamas kaip piratų kalėjimas. Šį gamtos perlą prie Amalfio krantų XX amžiuje vienas po kito valdė du rusų baleto artistai – Leonide Massine (Leonidas Miasinas) ir Rudolfas Nurejevas.
Po pastarojo mirties salą ir joje esantį turtą įsigijo viešbučių valdytojas Giovanni Russo. Jis ne tik saugo čia gyvenusių ir kūrusių menininkų palikimą, bet ir siekia išlaikyti salos išskirtinumą.
Pirmasis salos savininkas – vienas garsiausių visų laikų rusų baleto artistų, Sergejaus Diagilevo baleto trupės primarijus L.Massine.
Li Galio salyną L.Massine pamėgo 1917 metais, kai lankėsi bičiulio ir muzikos kritiko Michailo Semenovo ir jo žmonos vasaros rezidencijoje Pozitano mieste.
Pro savo miegamojo langus pažvelgęs į salas L.Massine užsimanė jas aplankyti, mat buvo pakerėtas jų grožio.
Vėliau šokėjas savo atrastą rojų salose aprašė autobiografijoje „My Life in Ballet“.
„Likau sužavėtas jūros platybių ir tolyje nusidriekusio Salerno įlankos vaizdo.
Ramybę salose drumsdavo tik jūros bangų ošimas ir praskriejančių kirų klegesys. Žinojau, kad čia būsiu vienumoje ir galėsiu pasprukti nuo alinančios karjeros naštos“, – rašė jis.
1922 metais L.Massine draugas M.Semenovas pradėjo derybas su to meto salos šeimininkais, kurie šiame gamtos kampelyje medžiodavo putpeles.
Netrukus L.Massine įsigijo salą su visu jos turtu.
Po poros metų naujasis salos šeimininkas pradėjo sudėtingus statybos darbus, kad uolėtas žemės plotas jūroje taptų tinkamas gyventi.
Bene vertingiausias objektas saloje buvo XIV amžiaus akmeninis bokštas. L.Massine nujautė, kad šis statinys idealiai tiks šokių studijai, – net ir dabar yra likusios sibirinių pušų grindys.
Autobiografijoje L.Massine prisiminė, kad vietos gyventojai jį vis pašiepdavo. „Pamišęs rusas įsigijo uolėtą salą, kurioje tik triušiai gali gyventi“, – knygoje apie save rašė jis.
Per tuos metus didžiausioje Li Galio saloje naujasis jos šeimininkas įrengė privačią radijo stotelę, įkūrė keturis paplūdimius ir prieplauką uoste, o seną vynuogyną pavertė saulėtu sodu su terasomis, žaliuojančiu ligi šiol.
1930-aisiais L.Massine tęsė pradėtus darbus, statė pagrindinę salos vilą. Prie jos kūrimo prisidėjo ir jo bičiulis, šveicarų kilmės prancūzų modernistinės architektūros pradininkas Le Corbusier.
Niujorke gyvenanti L.Massine dukra Tatjana Massine Weinbaum prisiminė, kad saloje įkurtos vilos vietoje visuomet vyravo žmogaus nepaliestas pirmapradiškumas.
„Ta vieta pakeri savo ramybe ir grožiu“, – sakė legendinio šokėjo dukra. Jos tėvas, renovuodamas statinius, rado ne tik senovinių mozaikų, bet ir čia prieš šimtmečius gyvenusių žmonių kaulų.
L.Massine pirmame akmeninio bokšto aukšte įrengė šokių studiją, o kituose aukštuose – šešis nedidelius miegamuosius kambarius. Jie iš pradžių buvo skirti studentams, atvykusiems tobulintis.
Netrukus Li Galio salynas tapo ne tiktai šeimos atostogų vieta, bet ir kūrybos oaze, kurioje buvo statomi nauji baleto spektakliai. L.Massine tikėjosi čia įkurti ir meno centrą, bet iki pat mirties 1979 metais intensyviai dirbęs šokėjas šio savo plano neįgyvendino.
1988-aisiais iš Massine šeimos salą ir visą joje esantį turtą už 2,4 mln. JAV dolerių įsigijo kitas rusų baleto genijus R.Nurejevas, karjeros aukštumas pasiekęs Vakarų Europoje.
Kaip ir L.Massine, naujasis salos šeimininkas šiame gamtos kampelyje ilsėdavosi.
Tačiau R.Nurejevas turėjo savo viziją, kaip turi atrodyti vila, ir užsimojo ją pakeisti.
R.Nurejevas kūrė ateities planus apie gyvenimą saloje, tačiau aktyvią jo veiklą ribojo sunki liga. Nors homoseksualumo neslėpęs baleto šokėjas iki paskutinių gyvenimo dienų kovojo su AIDS, spėjo dar 1991 metais visiškai rekonstruoti vilą, pakeisti jos interjerą.
Knygų autorė Julie Kavanagh 2007 metų biografijoje „Nureyev: The Life“ rašė, kaip lankydamasis Sevilijoje šokėjas rado idealiai tinkančias plyteles. Sužinojęs, kad plytelės į salą nebus pristatytos greitai, Rudolfas pats užsakė du sunkvežimius ir nurodė nuvežti jas į vietą.
Turkiško stiliaus plytelėmis buvo dekoruoti ir vilos rūsiai, ir kambariai – toks interjero dizainas priminė mauzoliejų.
1993 metais R.Nurejevas mirė Paryžiuje.
Sala ir visas joje esantis turtas atiteko R.Nurejevo fondui, kurį pats ir buvo įkūręs. Po metų šį turtą nuspręsta parduoti už 3 mln. JAV dolerių.
Netrukus turtingas viešbučių valdytojas G.Russo įsigijo Li Galio salas.
„Mano tėvai buvo viešbučių valdytojai, ir aš pats, galima sakyti, gimiau viešbutyje“, – sakė G.Russo.
Šias salas G.Russo buvo nusižiūrėjęs daugiau nei prieš 45 metus per vieną pasiplaukiojimą jachta.
„Salos išliko tokios pat, kaip jas buvo palikęs L.Massine. Jis buvo tikras stebukladarys“, – tikino G.Russo.
Tiesa, iš R.Nurejevo fondo įsigytose vilose ir bokšte nebuvo likę jokių baldų ir interjero detalių, o aplinkui esančius apleistus sodus reikėjo sutvarkyti.
G.Russo atgaivino saloje esančių statinių grožį, nepakeisdamas jų originalumo.
„Mes viską palikome taip, kaip buvo, tik padarėme, kad saloje gyventi būtų patogiau“, – aiškino salos savininkas.
Dabar sala naudojama kaip poilsio oazė privatiems asmenims pagal susitarimą – prieš kelerius metus savaitė čia atsieidavo iki 150 tūkst. eurų.
Klientai čia vaišinami saloje augančiais vaisiais iš sodų, žaliuojančių aplink druskingo vandens baseiną.
Saloje G.Russo taip pat įrengė dar du baseinus natūraliai susiformavusiose olose, renovavo pagrindinės vilos ir akmeninio bokšto interjerą, pertvarkė valgomojo kambarius ir sukūrė naujų erdvių su vaizdais į sodus, o sodriai žaliomis keraminėmis plytelėmis dekoruotą virtuvę sujungė su terasa.
Vėliau kartu su partnere meno mecenate Nicoletta Fiorucci pradėjo interjero dekoravimo darbus tiek viloje, tiek bokšte.
Dabar čia vyrauja skoninga įvairių stilių eklektika, patalpos papuoštos Juliano Schnabelio, Williamo Kentridge’o ir Antonio Biasiucci meno kūriniais.
Paklausta, koks ryškiausias prisiminimas iš vaikystės dienų saloje, L.Massine dukra Tatjana nė nedvejodama atsakė: „Pamenu vieną naktį, kai dangus buvo nutviekstas mėnesienos.
Mama mus paragino išeiti į lauką sakydama, kad jūroje mato neįtikėtiną reginį. Ji išsivedė mus į terasą. Mėnulio apšviestame vandenyje žaismingai plaukiojo du banginiai ir jų jauniklis. Toks vaizdas iš atminties neišnyks niekada.“
Li Galio salas iš Pozitano miesto motorine valtimi galima pasiekti per dešimt minučių. Prisišvartavus nedidelėje prieplaukoje iki vilos ir bokšto reikia žengti stačiu, siauru taku ir laiptais.
Čia einant kvapą gniaužia ne tik svaigulį keliantys vaizdai – maloniai nuteikia vešantys kvapūs rozmarinai, kiparisai ir italinės pušys.
Toks kelias veda ligi didžiulės akmeninės terasos ir pagrindinės vilos bei plytelėmis dekoruoto fontano.
Žvelgiant į Kaprio salos pusę matyti mažesnės Li Galio salyno dalys – Rotonda ir Brigantė, arba Kastelučija (Castelluccia).
Ir nors sirenos jau seniai šias salas paliko, tikima, kad nakties tylumoje vis dar girdėti jų saldūs balsai.
