11 puikių gamtos vietų Lietuvoje, kurias verta aplankyti saulėtą savaitgalį

Aleksoto žalumoje paskendęs Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodas jau daugiau kaip 90 metų kviečia į gausias augalų kolekcijas, didžiausią Lietuvoje oranžeriją ir rožyną, į tradicines šventes, parodas, muges, spektaklius ir koncertus. 1923 m. įkurtam Botanikos sodui ypatingą aurą suteikia legendomis apipinto dvarininko Jozefo Godlevskio Aukštosios Fredos dvaras ir tarpukario Lietuvą menanti oranžerija. Joje auga Oginskių dvarą puošęs daugiau kaip 120 metų amžiaus valgomasis kiaušvis, noksta papajos ir bananai, su istorija ir simbolika supažindina bibliniai augalai.

Parko rožyne – daugiau kaip 1 500 veislių, tarp kurių ypač vertinamos senosios, dvarų kultūrą atspindinčios rožės, kviečiama susipažinti su erškėčių ir jų hibridų kolekcija.

Lankytojus vilioja atstatyta romantiškoji medinė pergolė. Augalų ekspozicijos ir brandus parkas su įdomia, pagal buvusio dvaro šeimininko inicialus J ir G suformuota tvenkinių sistema, skleidžiasi ne tik kaip vieta moksliniams tyrimams. Tai tapo unikalia erdve edukacinėms, kultūrinėms veikloms: nuo spalvingo „Augalų žavadienio“, paslaptingos „Kvapų nakties“ iki „Derliaus šventės“ ir atogrąžų drugelių parodos.

2015 m. gegužės 29-ąją atidarytas naujas apžvalgos bokštas Drevernos kaime, Klaipėdos rajone. Šis naujausias metalinių konstrukcijų apžvalgos bokštas dešiniajame marių krante yra aukščiausias (15 m) iš visų iki šiol pastatytų ir vienintelis, kurio viršuje sumontuotos vienkojės metalinės kėdutės.

Bokšto apžvalgos aikštelėje yra pateikta informacija apie aplinkinius objektus.

Iš bokšto atsiveria Kuršių marių nacionalinio parko vaizdai, matyti kopos, marios. Aplink – Drevernos apylinkės, kuriose gausu saugomų teritorijų.

Iš bokšto galima pamatyti sklandantį stambiausią Lietuvoje plėšrųjį paukštį jūrinį erelį, kuris mariose gaudo žuvis ir vandens paukščius. Vasarą pamario nendrynuose peri krakšlės, didieji baubliai, gulbės nebylės. Antroje vasaros pusėje atviresnėse marių pakrantėse galima pamatyti urvinę antį su jaunikliais.

Į apžvalgos bokštą Drevernoje galima patekti bet kuriuo paros metu, įėjimas – nemokamas.

Piliakalnis ir senovinė gyvenvietė Alytaus rytinėje dalyje, Nemuno dešiniajame krante, Alytupio ir Nemuno santakoje. Piliakalnyje stovėjo Alytaus pilis, kurios apylinkes 1377 ir 1382 m. niokojo kryžiuočiai. Alytaus pilis minima 1384 ir 1387 m.

Piliakalnis apipintas daugybe legendų. Viena iš jų pasakoja apie meilę ir miesto vardo atsiradimą. Kadaise gyveno Mirgrausėlė ir Alyta. Vienas kitą pamilo, tačiau Mirgrausėlei buvo skirta vaidilutės dalia. Vietos pilį užpuolę kryžiuočiai. Kovoje krito daug karių, tačiau Alyta likęs gyvas, prasiveržęs iš kryžiuočių apsupimo, nujojęs į Gabijos kalnelį, kur Mirgrausėlė kursčiusi šventąją ugnį, ir ją paslėpęs, o pats grįžęs į kovą. Nors ir narsiai kovėsi Alyta, bet ir jis žuvo.

Mirgrausėlė, sužinojusi apie Alytos mirtį, taip graudžiai verkusi, kad jos ašaros upeliu pradėjusios tekėti į Nemuną. Upelis žynių buvo pavadintas Alytupiu, Gabijos kalnelis – Mirgrausėlės piliakalniu, o nuo Alytos pavadinimą gavęs Alytaus miestas. Ir šiandien į Nemuną teka Mirgrausėlės ašarų upelis, o seni žmonės sako, kad iš to upelio atsigėrę dar nemylėję – įsimyli, o kas myli – pamilsta dar labiau.

Kultūros paminklas, stovintis Paežerių kaime, Vilkaviškio rajone. Dabartinį architektūrinį ansamblį sudaro rūmai, oficina, belvederio bokštas ir parkas.

Paežeriai nuo XV a. vid. priklausė Glinskiams, o nuo XVII a., vidurio dvaro valda priklausė stambiems magnatams Raudondvario Zabieloms. Rezidentinius rūmus Paežeriuose pasistatė Simonas Zabiela. Dvaro sodybos ansamblį suprojektavo ankstyvojo ir brandaus klasicizmo atstovas, architektas Martynas Knakfusas. Mirus Simonui Zabielai, XIX a. Paežerių dvaras atiteko dvarininkų Gavronskių giminei.

Į Paežerių dvarą veda kaštonų alėja. Priešais rūmų fasadą driekiasi parteris. Už rūmų, šiaurinėje dalyje, buvusio kanalo link, ežero pakrantėje kadaise vedė terasomis suformuota parko dalimis nusidriekusi tuopų alėja. Pietvakariniame vejos krašte – dvaro oficina su Belvederio bokštu, kurioje įsikūręs Vilkaviškio krašto muziejus.

Čia veikia nuolatinės etnografijos ir buities ekspozicijos: sūduvių „šeimynstubė“, prieškario laikotarpio darbo kabinetas ir valgomasis. Atskiroje salėje parengta ekspozicija, skirta muziejaus mecenatei dailininkei Magdalenai Birutei Stankūnienei ir jos šeimos istorijai.

Už oficinos išlikęs ledainės pastatas bei buvusi dvaro kiaulidė. Rūmų parteryje augantis senasis glaustašakis ąžuolas, pagal legendą, pasodintas dvaro įkūrimo proga. Paežerių dvaro parkas ir sodas, užimantis 12 ha plotą, šiaurinėje dalyje šliejasi prie Paežerių ežero. Tai mišraus tipo parkas su pratekamųjų tvenkinių sistema bei išlikusiomis liepų alėjomis.

Parnidžio kopa – pustoma smėlio kopa Nidos pietuose, Kuršių Nerijoje, 52 m virš jūros lygio, (anksčiau ji buvo 17 m aukštesnė). Kopa yra pusiau apželdinta, pusiau pustoma. Ant kopos viršūnės įrengta apžvalgos aikštelė, 1995 m. pastatytas saulės laikrodis.

Tik pastatytas jis buvo 12 metrų aukščio, 200 tonų svorio, tačiau 1999 m.gruodžio 4 d. praūžęs uraganas „Anatolijus“ apgadino laikrodį ir šiuo metu jo „rodyklės“ aukštis dvigubai mažesnis.Tai unikali vieta, Kuršių nerija vienintelė vieta Lietuvoje, kur saulė leidžiasi ir teka nuo vandens paviršiaus. 2011 m. laikrodis atstatytas.

Parnidžio kopos pietvakariniame šlaite stovi atminimo kryžius skulptoriui R.Dauginčiui. Nuo apžvalgos aikštelės galima gėrėtis Nerijos kraštovaizdžio įvairove, atsiveria vaizdas į didžiųjų kopų grandinę, Mirties slėnį, didįjį kalnagūbrį, apaugusį pušimis, bei Kuršių marių vandenis. Parnidžio kopa yra „keliaujanti“ – nuolat pustoma ir slenkanti. Apie kopą veda 1,8 km Parnidžio pažintinis takas.

Karvės Ola – karstinė smegduobė su ola, esanti Karajimiškio kaime (Biržų rajonas), Biržų regioniniame parke. Tai žinomiausias ir geriausiai ištirtas geologinis gamtos paminklas Šiaurės Lietuvoje. Paminklu paskelbtas 1964 m. Speleologai mano, kad jai – apie 200 metų. Jos skersmuo 10-12 metrų, gylis – apie 12,6 m.

Duobės dugne yra atvira kiaurymė. Olos sienose matosi viršutinio devono sistemos uolienos – dolomitas, gipsas, mergelis. 9 m gylio karstinės įgriuvos dugne yra 5 atšakos (Šlapioji ola, Siauroji landa, Šikšnosparnių landa, Rupūžės ola) ir 1,5 m gylio požeminis ežeriukas.

Viena ertmė eina į šiaurės rytus, dvi į pietryčius. Bendras praėjimų ilgis 46 m. Požeminio ežero vandens temperatūra 4,5 laipsniai Celsijaus. Ežere rasta devynspyglių ir trispyglių dyglių ir moliuskų, vienoje landoje rasta šikšnosparnių (ūsuotasis pelėausis, šiaurinis šikšnys ir rudasis ausylis) griaučių.

Pasakojama, kad per vieną medžioklę Mantagailiškio dvarininko skalikas, besivydamas kiškį, skuodė taip arti Karvės olos kranto, jog paslydęs įsivertė į ją. Šeimininkas, gailėdamas brangiai įsigyto šuns, už 25 rublius tuoj pat pasisamdė vieną raumeningą vyriškį jį gelbėti.

Šis, surišęs kelias vadeles ir vienu galu persijuosęs, o kitą apsukęs apie medį, nusileido į gilią prarają, kur inkšdamas plūduriavo skalikas. Susirinko nemažai smalsuolių. Ilgokai palaukus, bet vis negirdint sutarto signalo, buvo nekantriai timptelėtos aukštyn vadelės ir ištrauktas … nebegyvas šuns gelbėtojas. Apsižiūrėta, kad be pėdsakų kiaurymėje jau dingęs ir numylėtasis skalikas.

Dar šnekama, kad dabartinėje įgriuvos vietoje kažkada yra prasmegusi karvė, o prie uolos likęs tik grandinės galas (nuo šio įvykio ir dabartinis giliosios karstinės įgriuvos pavadinimas kildinamas). Be to, kalbama, jog į Karvės olą sumesdavo nugaišusias Mantagailiškio dvaro karves.

Tytuvėnų regioniniame parke Užpelkių botaniniame zoologiniame draustinyje atidarytas Akmenų rūžos (ruožo) pažintinis takas, kuris unikalus ne tik gamtine, bet ir menine prasme. Garsūs Lietuvos skulptoriai iš akmenų sukūrė originalias skulptūras ir instaliacijas. Akmenų rūžos pažintinio tako ilgis apie 1,3 km.

Čia bus galima pamatyti ledynmečiui traukiantis suformuotą akmenų ir molio bei smėlio pylimą, paviršiuje esančius įspūdingus riedulius. Vietiniai žmonės seniai žinojo, kad draustinio miškuose guli akmenų ruožai, nuo seno „rūžomis“ vadinami. Tokios akmenų rūžos Užpelkių miške yra net keturios. Dvi iš jų tyrinėtos geologų, joms suteiktas gamtos paveldo objekto statusas.

Tai „Tučkinės“ akmenų ruožas ir „Velniakelis“. Labai įdomus „Tučkinės“ akmenų ruožas, išraiškingas jos galas, kur rūža suformuoja glaustą kilpą. Akmenų rūžų atsiradimą mokslininkai aiškina, kaip besitraukiančių ledynų pėdsakus. Ledynai kartu su savim atnešė daug akmenų, žvirgždo ir smėlio (tai vadinama morena).

Tirpstant ledynams atsirado plyšiai, į kuriuos sukritusi morena buvo veikiama galingų vandens srautų. Šie srautai išplovė ir nusodino žemyn smulkesnę frakciją, viršuje palikdami tik stambesnius riedulius. Įdomiausia pažintinio tako dalis – skulptūrinės kompozicijos ir instaliacijos. Garsūs skulptoriai čia improvizavo akmenų tema. Akmenų rūžos pažintiniame take matome Kęstučio Musteikio akmenis su ženklais, Kazio Venclovo skulptūrą „Svarelis“, Jono Gencevičiaus kompoziciją „Žemės daiktai“, Gintaro Mikolaičio „Mechanizmus“ ir kitas skulptūras.

Raganų eglė – daugiakamienė eglė, auganti Rambyno regioniniame parke, netoli Vilkyškių miestelio. Raganų eglė paskelbta gamtos paminklu. Jos aukštis 32 m, liemuo 5 m, o 80 cm aukštyje šakojasi į 18 kamienų. 2007 m. pabaigoje, po praūžusios vėtros, vienas kamienas nulūžo.

Apie eglės atsiradimą pasakojamos legendos. Žmonės sako, kad kažkada dar mažos eglaitės viršūnę prajodamas nukirto Napoleonas, todėl ji tokia keista ir išaugo. Profesorė ir žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė dėl keistos formos eglę praminė Raganų šluota.

Daugiakamieniai medžiai atsiranda dėl sutrikdyto natūralaus augimo. Jei pagrindinį jauno medelio kamieną pažeidžia žvėrys ar ligos, iš šoninių pumpurų gali išaugti ūgliai. Esant tam tikroms sąlygoms jie virsta naujais kamienais. Dvikamienių medžių pasitaiko gana dažnai, gerokai mažiau auga trikamienių ir labai retai pavyksta aptikti medžių, turinčių keturis ar daugiau kamienų.

Perkūno ąžuolas auga Oginskų parke Plungėje. Perkūno ąžuolo kamieno storis – apie 1,6 m, lajos skersmuo – apie 25 m. Pasakojama, kad pagonybės laikais šalia medžio šventąją ugnį kūreno vaidilutė Galinda. Vieną dieną jos mylimasis išjojo ginti tėvynės nuo kryžiuočių ir negrįžo.

Galinda vis raudodavo, todėl vaidila, matydama sielvarto apimtą vaidilutę, mokė ją nelieti ašarų ir sakė, kad tik šventoji ugnis gali užgesinti žemiškąją meilę. Kartą Galindai raudant po plačiašakiu ąžuolu, į jį trenkė perkūnas. Ąžuolas sudrebėjo, į jo kamieną prikrito žemių, iš kurių netrukus išaugo ypatingai graži gėlė. Nuo to laiko žmonės ąžuolą vadina Perkūno ąžuolu.

Medžių lajų takas Anykščiuose – vienintelis ne tik Baltijos šalyse, bet ir Rytų Europoje. Takas prasideda netoli Puntuko akmens. Medžių lajų takas nuo žemės pamažu kyla iki 21 metro ties medžių laja.

Takas medžių lajų viršūnėmis vingiuoja 300 metrų. Toliau galima lipti aukštyn į 35 metrų aukščio bokštą, iš kur galima apžvelgti Anykščių šilelį, Šventosios vingius, lygumas aplink. Bokšte įrengtas liftas, tad šia pramoga gali pasinaudoti ir neįgalieji. Šalia lajų tako pastatytas informacinis centras su ekspozicija, kurioje bus demonstruojama, kas Anykščių šilelyje auga, kas gyvena, gamtinė informacija susiejama su literatūra.

VU Botanikos sodas yra ne tik didžiausias Lietuvoje (bendras plotas 199 ha), bet ir turtingiausias augalų kolekcijomis: čia auginama apie 9 000 pavadinimų augalų, priklausančių 886 gentims, o gausiausios ir įspūdingiausios kolekcijos – tai rododendrų, alyvų, lianų, bijūnų, jurginų ir svogūninių gėlių.

VU Botanikos sodas įdomus ir kaip paveldo objektas – Kairėnuose išlikusi ir lankytojams pritaikyta ūkinė seno dvaro dalis ir senasis parkas su tvenkiniais. Sode vyksta įvairūs kultūriniai renginiai (koncertai, meno parodos). Galima pajodinėti ar pasivažinėti karietomis.

VU Botanikos sode galima aplankyti unikalų Žaliąjį pastatą – tokio nerasite visoje Lietuvoje. Tai vienas ekologiškiausių statinių visoje šalyje, tik 2017 m. pavasarį po renovacijos atvėręs duris lankytojams, jame įsikūrė VU Botanikos sodo administracija.

Pastato išorė puošta žaliomis kolonomis, energiją jam tiekia geoterminis šildymas ir saulės kolektoriai, o ant stogo įrengta Žalioji terasa, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į Botanikos sodą, ir kuri yra atvira visiems lankytojams. Terasoje, šalia augalų kompozicijų, veikia keramikos kūrinių paroda. Yra įrengtas liftas neįgaliesiems.

Daugiau informacijos rasite turistopasaulis.lt