Įspūdžius Bankoke skaitykite čia: https://www.lrytas.lt/gamta/zeme/2020/03/29/news/lietuvio-nuotykiai-tailando-sostineje-savo-poelgiais-vietiniams-sukeldavo-juoka-14258689/
Pukete
Skrydis iš Bankoko į Puketą truko neilgai, gal kiek daugiau nei pusvalandį. Bilietas buvo nebrangus, tad prieš skrydį maniau, kad lėktuvas bus nedidukas ir didelio komforto tikėtis nereikėtų. Tačiau klydau – lėktuvo klasė buvo panaši kaip ir ilgojo skrydžio į Bankoką. Jauduliukas skrendant iš vienos atostogų vietos, Bankoko, į kitą, daugelio liaupsinamą Puketą, buvo toks stiprus!
Daug kas yra pasakoję, koks visgi nuostabus ir egzotiškas tas Puketas, tad lūkesčiai buvo nemaži. O ir po multimilijoninio didmiesčio, kuris man netgi kiek priminė Londoną, taip norėjosi tiesiog pagulėti kur atokiau po palme, prie jūros. Kūnu lakstė šiurpuliukas, nekantravau.
Kaip įprasta, dar oro uoste pasitiko vietinių kelionių ir pramogų pardavėjai. Nusprendžiau pašnekinti ir pasidomėti, ką būtų galima nuveikti. Labai maloniai besišypsančios tailandietės paklausiau, kuri iš jos turimų kelionių būtų pati nuostabiausia ir kurią būtinai turėčiau aplankyti.
Ji paminėjo salas labai gražiu pavadinimu – Phi Phi. Apie jas buvo šnekėję ir draugai, kad tai yra salos, kurias būdamas Tailande tiesiog privalėtumei aplankyti. Taigi, besišypsodamas pardavėjai ir kiek pasiderėjęs, įsigijau ekskursiją iš Puketo į Phi Phi salas.
Iš oro uosto nuvykęs į Phuketą negalėjau nepajausti atsipalaidavusios aplinkos. Šnekėjome, kad kaip smagu, kai visi žmonės turi bendrą tikslą – atsipalaiduoti, pailsėti bei gerai praleisti laiką. Ta nuotaika tiesiog tvyrojo ore!
Tačiau kartu ir negalėjau nepajausti, kad Puketas yra toks turistinis! Kartais net apimdavo jausmas, kad galbūt atkeliavau į Turkiją? Žmonių daug, kavinių, parduotuvėlių, turizmo centrų, masažo salonų taip pat daugybė, kur masažuotojos ir... na, masažuotojai, siūlydavo paslaugas, dažnai netgi kibdami į parankę.
Nepadėdavo net jei pasakydavai, kad masažą jau apturėjai, primygtinai siūlydavo ir dar vieną. Kurie, daugelis turbūt žinote, pagal nerašytas Tailando taisykles yra siūlomi ir su papildomomis paslaugomis. Muzika vakarais grodavo garsiai, dažnai rusiško stiliaus.
Ne be reikalo, nes Puketas rusų turistų itin mėgstamas. O pagal išvaizdą pardavėjai dažnai pataikaudami spėliodavo, ar esu rusas ir net gi sveikindavosi rusiškai.
Vienu įsimintinesnių Puketo dalykų tapo tiesiog plaukiojimas vandens motociklu.. Galbūt net ne tiek pats plaukimas, kiek apsilankymas prie tolumoje stovinčio didelio kruizinio laivo. Buvo taip neįprasta tiesiai prieš save matyti tokio didumo laivą, pamojuoti žmonėms ranka.
Bijojau priplaukti ir kiek per arti, kad nebūčiau sudrausmintas. Tačiau visgi atsargiai priplaukiau netoli laivo, kai galiausiai virš galvos mačiau milžinišką laivo nosį. Jausmas buvo toks didingas! Jaučiausi toks mažas! Gaila, kad nėturėjau vandens nebijančio fotoaparato ir neužfiksavau. Man tai pamokėlė ateičiai.
Pabėgimas į salą
Bet visgi Puketo turistinė aplinka ir jausmas, kad esi „Turkijoje“, netenkino, netgi pradėjo kiek erzinti. Prisiminiau nupirktą ekskursiją greitaeigiu kateriu į Phi Phi salas. Tai atrodė lyg puikus pabėgimas iš šios aplinkos. Daiktų daug neturėjau (ir vėliau taip džiaugiausi!), tad viską susidėjau į kuprinę ir išsiruošiau į salų dienos ekskursiją. Aplankę ne vieną salą, vakare turėjome grįžti į Puketą.
Taigi, susėdome į katerį ir išplaukėme salų link, esančių tolumoje. Artėjant prie salų jausmas buvo toks jaudinantis! Buvo taip juokinga, kad bandant fotografuoti artėjančias salas kateris taip šokinėjo per bangas, jog dažniausiai nufotografuodavau dangų ar ne tai, ką norėdavau. O ir reikėjo būti sukandus dantis – maža kas.
Priartėjus prie salų gidė pasakojo istorijas apie jas ir vandens gyventojus. Dalis salų buvo atokios, nedidukės ir vieninteliai stambesni jų gyventojai tebuvo beždžionės. Stabtelėję prie gražesnių salų pasimaudėme, galėjome stebėti vandens gyvūnus – žuvis, jūros žvaigždes, koralus, paukščius, kurių kiaušiniai yra aukso vertės.
Gidė pasakojo ir apie didžiulę sėkmę – plaukiant po vandeniu sutikti rykliukus! Laimei nedidukus ir žmogui nepavojingus. Teko sutikti vieną tokį!
Priartėjome ir prie didžiausios Phi Phi salyno salos – Ko Phi Phi Don, įprastai vadinamos tiesiog Phi Phi. Mano didžiai nuostabai ši sala pasirodė gyvenama, aktyvi, joje įprastai gyvena apie 2000 žmonių. Turėjo egzotines, aukštas uolas, paplūdimius, prieplaukas, namukus pagal kiekvieno skonį. Galimybė pagyventi šioje saloje pasirodė tokia patraukli, visiška priešingybė nei gyvenimas turistų apgultame Pukete.
Todėl sumaniau planą – galbūt galėčiau likti saloje? Tad pasiteiravau gidės ar jie negalėtų mane saloje tiesiog palikti. Ir, jeigu taip, ar nekiltų problemų iš salos vėliau grįžti atgal į didesnę civilizaciją.
Ekskursijos dalyviai manė, kad juokavau. Gidė taip pat nebuvo tikra ar nejuokauju. Visi galutinai pasitarėmė, kad kodėl gi ne, likti saloje galiu. O iš salos išplaukdami ekskursijos dalyviai suprato, jog nejuokauju, tik kai atsisveikindamas pamojavau jiems.
Saloje
Buvo įdomus jausmas. Neturėjau rezervuotos nakvynės, nežinojau – paprasta ar ne – ją rasti. Tačiau daug nesirūpinau – situacija išsispręs. Buvo smalsiau, koks būtų vaizdas saulei leidžiantis nuo aukščiausio saloje apžvalgos taško. Saulė buvo jau ne per aukštai, tad greitai išsiaiškinau, kur yra apžvalgos taškas ir nešdamas kuprinę, kuri visgi nebuvo labai lengva, itin stačiais laiptukais lipau pasižvalgyti.
Užlipęs nepasigailėjau – vaizdas buvo tiesiog nepakartojamas. Ir džiaugiausi, koks visgi geras pasirinkimas buvo likti saloje.
Nors ir buvo vėlu, tamsu, nakvynę rasti nebuvo sunku. Tiesiog pašnekinau atsitiktinius vietinius gyventojus, kurie tarę su malonumu rastų vietos jų nuomojamose patalpose. Šeimininkai pasirodė labai malonūs žmonės. Kaip ir didelė dalis azijiečių, didesnių raukšlių veide praktiškai neturėjo. Kaip ir, regis, nepažinojo blogų emocijų. Išvykstant prisiminimui net nusifotografavome.
Galėčiau daug pasakoti apie pasiplaukiojimus baidarėmis, lankymąsi gražiose salos vietose, plaukimus į kaimynines salas, saulės palydėjimą jūroje, maudynes skaidriame jūros vandenyje. Daug visko nuostabiai gražaus.
Ko kiek trūko ir nuvylė, tai, kad nors ir sala turėjo aukštas, gražias uolas, kurios pamanytum suteiktų puikias galimybes pasivaikščioti ir pasigrožėti kerinčiais vaizdais iš aukščiau, visgi daug tokių galimybių nesuteikė. Uolos buvo itin stačios, tankiai apaugę krūmais, medžiais, tad įsivaizduoti kopimą būtų sunku.
Būtų ekstremalu. O ir gyventojai dėl suprantamų priežasčių tokių takų neįrenginėja, salos gamtą saugo nuo turistų antplūdžio.
Kita vertus, labai džiaugiausi, jog nesant galimybės užlipti ir pavaikščioti labai aukštai, pavyko paskraidyti skraidyklę bei pamatyti kerinčius vaizdus iš dar aukščiau.
Linksmybės
Netikėta buvo tai, kad saloje netrūko aktyvaus naktinio gyvenimo – paplūdimiuose vyko šokiai, pasirodymai, pramogos.
Džiaugiuosi, kad salos parodė tiek gražaus ir suteikė plačias galimybes pasimėgauti veiklomis, tame tarpe fotografavimu. Nenuostabu, kad nemažai žmonių fotografavosi prisiminimui. Susipažinau ir su žaviomis damomis, kurios mėgo pozuoti. Tad mano pomėgis fotografuoti tapdavo fotosesijomis. Neslėpsiu, mėgstu fotografuoti ir žmones, todėl tai buvo puiki galimybė bei pramoga.
Taip pat susipažinau su Amerikos indu, kuris mėgsta groti gitara ir dainuoti. Net gi įrašėme nediduką filmuką. Galbūt jis ir nėra didžiausias dainavimo talentas, o aš ne pats geriausias filmuotojas, bet buvo labai smagu. Sunkiausia visgi buvo filmuojant nesijuokti, dėl ko ne kartą ir ne du teko pakartoti viską iš naujo.
Nors dainininkas buvo net kiek pradėjęs pykti, galiausiai kažkas pavyko. Jis net pajuokavo, kad galbūt kada galėtų sudainuoti lietuviškai. Sutarėm, kad kitą kartą pasiruošime labiau ir bent gabaliuką sudainuos ir lietuviškai. Būtų taip smagu paklausyti!
Galėčiau dar daug papasakoti apie laiką saloje, bet tam reikėtų jau ir knygos. O dabar labai džiaugiuosi ir dėkoju, kad skaitote, domitės ir skatinate dalintis, teikiate pasiūlymus. Smagu prisiminti gerus, laisvės keliauti laikus ir belieka nepamiršti, kad dauguma blogų dalykų yra laikini.
Kituose straipsniuose kelionę Pietryčių Azijoje tęsiu. Vyksiu į Krabi!
Trumpai apie mane: esu IT specialistas, gyvenu ir dirbu Londone. Gyvenu aktyviai, turiu nemažai hobių, veiklų – tokių kaip važinėjimą dviračiu, bėgimą, jogą, keliavimą, muzikos klausymąsi ir kitų. Mėgstu iššūkius, kurių metu mėgaujuosi naujomis patirtimis, vaizdais. Man iššūkiai ir ieškojimas yra varikliukas, be jų gyvenimas atrodytų kiek pilkas.
Todėl iššūkių ne tik kad nevengiu, bet netgi provokuoju, kad jie gyvenime atsirastų. Stengiuosi išnaudoti laiką, naudotis galimybėmis ir jas susikurti, į viską žiūrėti kiek filosofiškai, su šypsena. Net ir į neigiamus dalykus, kurie neišvengiamai nutinka, žiūrėti kaip į pamoką ir investiciją ateičiai. Tokį matau jaudinantį gyvenimo būdą.
Gyvenimas mums nepagaili pačių nuostabiausių akimirkų. Mums tereikia būti smalsiems, žiūrėti plačiai atvertomis akimis.
Pagal galimybes būti pozityviems, ieškoti ir tas akimirkas įžvelgti ar susikurti. Gyvenimas yra tiek puikus kiek jį pasidarome patys, ieškome ar kuriame. Savo pasakojimais bandau tai perteikti ir tikiuosi vienas, kitas ras ką pasiimti. Ačiū, kad radote laiko paskaityti.
Jei norėtumėte, galite pasekti mano Facebook profilį, gal net tapti draugais. Nemažai keliauju, dalinuosi įspūdžių fotografijomis ir pamąstymais. Kontaktai žemiau.
Facebook: Skirma Mackevicius
Instagram: @beautiful.excitement
Linkedin: Skirmantas Mackevicius
Email: skirmamack@yahoo.com
