Pastarųjų dienų įvykiai ir dingęs „M88 Hercules“ šarvuotis su 4 JAV kariais pritraukė dar nematytą dėmesį Lietuvos pelkėms. Kartu su juo pasigirsta ir daug svarstymų – ar mūsų šalies pelkės išties gali tapti mirtinais spąstais?

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos metodinio-analitinio centro gamtosaugos ekspertė, botanikė Dalytė Matulevičiūtė sako, kad žmogui pavojingų pelkių mūsų šalyje tikrai yra.

„Yra pavojingų pelkių. Nereiktų žmonėms eiti į tas vietas, kurių jie nežino arba neturi vaikščiojimo po pelkes patirties“, – įsitikinusi botanikė.

Visgi ne visos jos, priduria ji, kelia grėsmę, o net ir į pavojingąsias pakliuvus galima išsikapstyti. Svarbiausia – nepanikuoti.

[[ge:lrytas:lrytas:37172228]]

„Spurdėjimas, panika tik išjudina gilesnius skystų durpių, dumblo sluoksnius ir jie gali „įsiurbti“, todėl reikia nusiraminti. Iš lėto pasistenkite perkelti svorio centrą ant kojos, po kuria yra tvirtesnis pagrindas. Tada jau stenkitės atsargiai, iš lėto ištraukti koją“, – patarė specialistė.

Vienos pavojingesnės už kitas

Paskutinėmis dienomis buvo galima išgirsti įvairių ir daugumai dar naujų terminų. D.Matulevičiūtė sako, kad paprasčiausias pelkių skirstymas yra į aukštapelkes ir žemapelkes, tačiau yra ir tarpinės pelkės – pereinamoji stadija iš žemapelkės į aukštapelkę.

„Aukštapelkės yra išgaubtos, žemapelkės – įgaubtos. Tai reiškia, kad periferinė dalis yra aukščiau už centrinę, o tarpinės pelkės yra tarpinio pobūdžio. Aukštapelkėse ir žemapelkėse skiriasi augalija, o tai lemia pelkės aprūpinimas vandeniu ir mineralinėmis medžiagomis.

Aukštapelkėms vienintelis mineralinių medžiagų šaltinis yra krituliai, dulkės. Ant žemapelkių, žinoma, irgi lyja bei sninga, bet pagrindinis mineralinių medžiagų šaltinis yra gruntiniai vandenys, kurie yra įsotinti mineralinėmis medžiagomis ir ten augalija visai kitokia, daugiau rūšių nei aukštapelkėje.

Skiriasi ir sąlygomis, kurios žmonėms, tikriausiai, įdomios. Žemapelkės yra truputį pavojingesnės. Jose, ypatingai jei durpės sluoksnis plonesnis, greičiau galima nuskęsti. Tačiau, žinoma, ir aukštapelkės skirtingos. Jei turime aukštapelkę, kur durpių klodas visiškai susiformavęs, užima visą pelkės guolį, tokios yra sąlyginai saugios.

[[ge:lrytas:lrytas:37149301]][[ge:lrytas:lrytas:37169939]][[ge:lrytas:lrytas:37159807]][[ge:lrytas:lrytas:37162272]]

Jei mes turime aukštapelkę aplink ežerėlį, tai ten, kur durpių klodas storesnis, sąlyginai saugu, o kur arčiau ežerėlio, kur po kiminų danga durpių sluoksnis plonesnis, siūbuoja, liūliuoja, ten galima ir sušlapti, o neatsargiai vaikščiojant – įsmukti“, – paaiškino specialistė.

Pabradėje gyvybių pareikalavusi pelkė – saugi žmonėms, netinkama technikai

Anot jos, Pabradėje karių gyvybių pareikalavusi pelkė buvo jauna aukštapelkė.

„Nors dalis jos jau buvo gana tvirta, bet, kadangi tai yra ežerinės kilmės pelkė, durpių klodas dar neužpildęs viso ežero guolio. Po kiminais, po skirtingo storio durpių sluoksniu yra vanduo su sakropeliu (dumblingos nuosėdos, – red. past.)“, – dėstė D.Matulevičiūtė.

Daug kam naujai išgirstas terminas buvo ir akivarai. Tai, aiškina specialistė, vieta pelkėje, kur augalinė danga nėra gerai išsivysčiusi. „Būtent ten yra klampu, galima įsmukti, kartais ir nuskęsti. Ten jau reikia elgtis atsargiai“, – įspėjo ji.

Visgi Pabradės apylinkėse esančios pelkės akivaru specialistė nevadintų: „Ten, sakyčiau, aukštapelkinis liūnas. Žmonėms ten vaikščioti sąlyginai saugu, nors ir protingai reikia tą daryti. Visgi su technika ten jau pavojinga.“

O tai lemia, sako D.Matulevičiūtė, pelkės prigimtis – ji formavosi aplink rininį ežerą.

„Rina – ledyno pakraščio reiškinių suformuotas darinys. Ledo tirpsmo vanduo, krisdamas iš didelio aukščio, suformuoja lovio pavidalo įdubą, kuri yra ilga, siaura ir gili. Būtent ta savybė lemia, nepaisant to, kad plotis nedidelis, keliasdešimt metrų, labai didelį gylį dėl rininės kilmės“, – paaiškino D.Matulevičiūtė.

Būtent tokiose vietose susiformavusios pelkės, sako ji, ir yra pavojingiausios.

[[ge:lrytas:lrytas:37170720]]

„Jeigu kalbant apskritai apie Lietuvą, pelkės su storiausiu durpių klodu yra apsausintos, durpių klodas suslūgęs, tai neturime tokio storio, bet kalbant apie pelkes, kurios yra pavojingos lankytojams, tai jos dažniausiai yra arba rininiuose, ežerinės kilmės pelkėse, arba tai yra klampynių plotai didžiausiose Lietuvos pelkėse, kaip, pavyzdžiui, Kamanų, Čepkelių, kur yra tarpinio tipo pelkių plotai, klampūs. Tik specialistai gali ten saugiai vaikščioti, kurie turi didelę patirtį“, – pridūrė ekspertė.

Svarbiausia – nepanikuoti

„Yra pavojingų pelkių. Nereiktų žmonėms eiti į tas vietas, kurių jie nežino arba neturi vaikščiojimo po pelkes patirties“, – priminė specialistė. – Kažkada, prieš kokius 35-erius metus, būdama jauna, vos neįkritau į duobę, kur kažkada rankiniu būdu buvo kastos durpės ir užsitraukė kiminų sluoksnis.

Nekreipiau dėmesio, kad kiminai tame plote skiriasi nuo kiminų kitame plote, kur saugu. Pamačiau, kad koja smenga. Pasisekė, kad pavyko sausai išsisukti iš tos situacijos, nes mano kūno svorio centras buvo saugesnėje dalyje. Tik vėliau aiškiai pamačiau, kad aiškiai išsiskiria kelių metrų skersmens plotas, kuriame kiminai truputį kitokie. Tada pradėjau žiūrėti, kur statau koją.“

Visgi jei pakliuvote į pelkę, pirmiausia, sako specialistė, svarbiausia nepanikuoti. Jei pradėsite spurdėti ir muistytis, tikėtina, kad ne tik antra koja atsidurs pelkėje, bet ir pirmoji greičiau klimps.

Tada jau stenkitės atsargiai, iš lėto ištraukti koją. Akcentuoju – visada einant pelke kitą koją galima perkelti tik tada, kai įsitikinate, kad turite tvirtą pagrindą. Pastatote koją, jei pajaučiate, kad neklimpsta, tik tada perkeliate kūno svorį ant jos ir bandome kita koja patikrinti, ar už žingsnio saugu“ – patarė D.Matulevičiūtė.

Ar Lietuvoje įmanoma išsigelbėti iš pelkės? Ekspertės atsakyme – kelios sąlygos (9)