„Jis populiarėjo prieš keletą metų, dabar, galbūt, pasiekęs savo piką. Nors į šį hobį ateina naujų žmonių, dalis atėjusių kartais nusivilia tomis pramogomis, hobiai pasikeičia, išeina“, – „Žinių radijo“ laidoje „Ryto espresso“ kalbėjo E.Petukauskas.
Visgi naujokai dažnai susižavi vadinamąja „naujoko sėkme“, kuri, pastebi pašnekovas, dažnai palydi pradedančiuosius.
„Kai pradedi, bent asmeniškai mane, džiugino kiekvienas radinys. Paskui kažkaip apsipranti. Tarybinės kapeikos, kamšteliai, gilzės. Kad kažkokių unikalių radinių, tikrai nedažnai papuola“, – pripažino E.Petukauskas.
Unikaliausi radiniai, pridūrė jis, atkasami gelbėjant archeologams: „Tada randame tokių radinių, kurie džiugina ir mus, ir archeologus, ir visą mokslo bendruomenę.“
Visgi bene dažniausiai metalo ieškikliais nešini žmonės pastebimi pajūryje, tačiau ir jiems, kaip ir pajūrio verslininkams, „sezonas“ prasideda tik atšilus orams.
„Žiemą praktiškai nebūna žmonių ir nelabai ką rasi. Vasarą gana dažnai žmonės dirba, nes pameta juvelyrinius dirbinius, telefonus, raktus, pinigai pabyra iš kišenių, o smėliukas viską greitai paslepia.
Žmonės gana dažnai kreipiasi pagalbos. Kai būna geros vasaros, maudymosi sezonas, atostogos, žmonės gana dažnai pameta daiktus.
Kiekvienais metais sulaukiame prašymų pagelbėti, surasti žiedus, auskarus, grandinėles, telefonus. Kolega šiais metais jau padėjo žiedą surasti, į mane asmeniškai kreipėsi padėti surasti telefoną, tačiau kol atvykau susirado patys“, – pasakojo E.Petukauskas.
Svarbiausia, pridūrė jis, atsiminti bent apytikslę vietą, kurioje daiktą pametėte. Visgi kartais radiniai nugula ir pas pačius radėjus.
„Paplūdimiuose galima rasti juvelyrinių dirbinių, auksinių, sidabrinių, taip pat monetų. Galima ieškoti ir pagal požymius grąžinti žmonėms, bet dažniausiai neįmanoma identifikuoti radus ir jie „nusėda“ pas radėjus“, – pripažino pašnekovas.
Nepaisant to, kad kartais pavyksta rasti kažką vertingo, didelės naudos šis hobis neatneša.
„Kaip ir visi hobiai. Visą laiką važiuoji į paieškas – kuras, įranga, ji tobulėja, keiti, atnaujini. Kaip ir žvejams, medžiotojams – vienos išlaidos“, – nusijuokė E.Petukauskas.
O išties vertingi ir Lietuvos istorijai svarbūs radiniai, pridūrė jis, atsiduria ir turėtų atsidurti Kultūros paveldo departamento atsakomybėn, todėl kalbos apie tai, jog tokius radinius vengiama net viešinti, neteisingos.
„Jeigu imant kultūros paveldo objektus, susijusius su mūsų istorija, kultūra, tai ir priklausytų atiduoti departamentui. Tai kaip ir vagystė – mes patys vagiame iš savęs, iš savo mokslo, istorijos.
Būna tokių kartais unikalių atvejų, kad tikrai vertėtų priduoti, kadangi Lietuvos teritorijoje aplamai tokių radinių nėra daug rasta. Kiekviena tokia detalė yra svarbi mokslininkams, kurie tyrinėja ir aiškinasi mūsų praeities šaknis“, – kalbėjo vyras.