Garbingo gintaro žvejo medalis pagamintas pagal Karklėje rasto XIX a. pabaigos gintaro žvejo žetono pavyzdį – tokius ženklus tuomet privalėjo turėti visi gintaro žvejai, tai buvo tarsi individualios veiklos liudijimai. Laimikį buvo galima parduoti tik valstybei.
Prieš penkerius metus medalį įsteigė Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija. Jais jau apdovanota keturiolika žmonių.
55 metų A.Lukauskas gintarą žvejoja per trisdešimt metų. Dėl šio laimikio per dieną jis Baltijos pakrante gali nukeliauti dvidešimt ir daugiau kilometrų.
Vilkėdamas šiltais, vėjo neperpučiamais drabužiais nidiškis braido po jūrą ištisus metus, graibštu sijoja bangas net naktį. Širdžiai mielas pomėgis susijęs su gintaro meistro darbu – iš jo Audrius kuria papuošalus, rengia savo darbų parodas.
Tačiau didžiausi sužvejoto gintaro gabalai lieka šeimos relikvijomis. Liepos pradžioje ties Nida į jo graibštą pateko 55 gramų gintaro gabalas – papuošalu jis netaps, nes pats savaime yra gražus. Didžiausia šeimos vertybė – prieš dešimt metų Karklėje po uragano „Feliksas“ sužvejotas pusės kilogramo gintaro luitas.
„Vieni traukia į treniruoklių salę, kiti – į alaus barą, o aš pėdinu į pajūrį, ten randu visko, ko širdis geidžia“, – sakė pedagogo diplomą turintis gintaro rinkėjas.
Bangų talžomoje pakrantėje graibštu pagauti gintarą nėra lengva. Reikia veikti žaibiškai, nes vanduo jį kaipmat nuplaus atgal. Gintarų nusėtas paplūdimys po kelių akimirkų gali būti tuščias.
Gintaro rinkėjai prie jūros paprastai skuba po audrų, pučiant vakarų vėjui. Jie stebi kai kuriuos gamtos ženklus, net lapių elgesį – jos užuodžia vandenžolėse įstrigusių negyvų žuvų dvoką, o ten gali būti gintarų, žiūri, kur telkiasi paukščiai, klausosi, kaip ošia jūra, vertina, kokie vėjai ir Baltijos srovės, kiti net dairosi, kokios formos dūmai kyla iš kamino.
Geriausias laikas gintarauti – po didžiųjų audrų, per kurias srovės išjudina gelmėse glūdinčius lietuviško aukso telkinius. Kiekvienas gintarų rinkėjas turi savų gudrybių, bet tikina, kad visiškai perprasti šios gamtos paslapties neįmanoma.
Pasak A.Lukausko, reikia remtis ne vien gamtos ženklais, bet ir nuojauta.
Vidinis balsas kadaise jam pakuždėjo, kad reikia vykti į Karklę, kur prie Olando Kepurės skardžio jis aptiko pusės kilogramo gintaro gabalą.
„Bangos gintarą permetė per akmenis ir vilko atgal, vos spėjau jį sugriebti. Tokio dar nebuvau regėjęs. Vėliau prie to paties skardžio smėlyje aptikau daugiau kaip šimtą gramų sveriantį gintarą. Šalia vandenžolių kupstus rausiantys žmonės jo net nepastebėjo“, – prisiminė A.Lukauskas.
Vyro aistra užsikrėtė ir A.Lukausko žmona rašytoja Daiva Molytė-Lukauskienė. Gintaro gaudymo paslaptis ji aprašė prieš keletą metų pasirodžiusioje pasakų knygoje „Kaip kiras gintarus rinko“ su pačios autorės iliustracijomis.
Gali apsaugoti nuo pikto ir net išgydyti
Gintaro gaudymas pajūryje – viena iš 2023 m. patvirtintų Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių. Ši tradicija atspindi krašto gyventojų gamtos reiškinių supratimą.
Nuo senų laikų buvo bandoma visaip išgauti gintarą – jis buvo kasamas iš marių dugno, traukiamas nardant, tačiau gaudymas graibštais (keseliais) buvo ir liko pagrindiniu būdu.
Gintaro gaudymas graibštais užfiksuotas XVII a. Prūsijos dokumentuose, graviūrose.
Žmonės nuo seno brangino gintarą, prilygino jį auksui. Iki šiol tikima magiška gintaro galia, galinčia apsaugoti nuo pikto, išgydyti.