Kitose Jakutijos regiono gyvenvietėse temperatūra svyravo nuo 45 iki 48 laipsnių šalčio.
Šilčiau nebus ir ateinančią savaitę – naktimis žadama 35–40 laipsnių šalčio, o Jakutijos regiono šiaurės rytuose, jau minėtame Verchojanske, ateinančiomis naktimis temperatūra gali nukristi iki -48 laipsnių.
Dienos metu numatoma nuo -28 iki -35 laipsnių. Artimiausiomis dienomis čia žadamas ir sniegas su pūga bei 33 m/s vėju, skelbia news.ru. Šiuo metu net žemiausią temperatūrą Antarktidoje fiksuojančioje Vostoko stotyje yra vos -32 laipsniai. Tiesa, reikia paminėti, kad dabar Antarktidoje – vasara.
Verchojanskas jau pretenduoja į teisę būti vadinamas šalčiausiu tašku šiauriniame Žemės pusrutulyje. Žemiausia temperatūra mieste buvo užfiksuota prieš 133 metus – 1892 m. vasarį – 67,7 laipsnio.
Visgi matavimai, anot specialistų, nebuvo atlikti teisingai, todėl žemiausia temperatūra istorijoje, užfiksuota apgyvendintoje vietovėje, yra -67,7 laipsnio Ojmjakone, būtent Jakutijoje, rodo oficialūs Guinnesso pasaulio rekordų duomenys.
Ojmjakonas taip pat laikomas šalčiausia nuolat apgyvendinta vieta pasaulyje, o sausio mėnesio vidutinė temperatūra yra -46,4 laipsnio.
Nors atrodytų, kad gyventojai prie kosminio speigo jau prisitaikę, išlikimas ten pareikalauja nemenkų pastangų.
2014 m. „Bussiness Insider“ žurnalistas Verchojanską pavadino „Liūdniausiu miestu Žemėje“, o blogeris ir dokumentinių filmų kūrėjas Ruhi Cenet šalčiausiu metu aplankė patį Ojmjakoną, skelbia „Nasha Niva“.
Įrašas ir dabar pasiekiamas „Youtube“ platformoje, o prasideda jis nuo sušalusio vilko vaizdo. „Jei nejudi – sušali“, – sakė R.Cenet.
Kad tiesiog išgyventų, išeidamas iš namų tinklaraštininkas užsivelka daugiau nei 20 drabužių sluoksnių, kurių bendras svoris yra apie 14 kilogramų, įskaitant drabužius iš natūralaus kailio. Tačiau net tai negarantuoja visiško saugumo. Po per kelias sekundes šaltyje blakstienos pasidengia ledu, o oda pradeda kaisti.
„Prabuvus lauke šiek tiek daugiau nei 15 minučių, mano nosis tapo balta. Ląstelėse pradėjo formuotis ledo kristalai, o audiniai pradėjo mirti. Jei būčiau pasilikęs lauke dar penkias minutes, mano nosis būtų patyrusi negrįžtamą audinių pažeidimą“, – pažymi tinklaraštininkas.
Vietiniai gyventojai moko: veidą reikia uždengti, o nosį šildyti rankomis, bet jokiu būdu jos netrinti, kad nebūtų pažeisti kapiliarai.
Ojmjakonas stovi ant amžinojo įšalo – žemės, kuri niekada neatšyla. Dėl to neįmanoma įrengti įprastų vandens vamzdžių ir kanalizacijos: vamzdžiai tiesiog būtų sudaužyti ledo slėgio. Todėl tualetai yra lauke, o tokiu šalčiu tai tampa atskiru išbandymu.
Vanduo čia gaunamas senoviniu būdu: vyrai iš upės išpjausto didelius ledo gabalus, pakrauna juos į roges ir pristato į namus. Ten ledas sudedamas į statines, kur jis tirpsta. Atsigerti prie upės, kurioje išdaužomas ledas, vedami ir gyvuliai.
Higiena čia taip pat pareikalauja nemažai pastangų ir laiko, todėl pirtis paprastai kuriama kartą per savaitę. Norint nusiprausti, reikia ištirpdyti ledą ant viryklės ir net pašildyti šampūno buteliukus. Procedūra baigiasi staigiu temperatūrų kontrastu: po prausimosi iki 60 laipsnių įkaitintoje patalpoje žmonės turi išeiti į šaltį, kurio temperatūra dažnai viršija -50 laipsnių.
Visgi šaltį jie išmoko ir išnaudoti. Įraše vietinis gyventojas demonstruoja, kaip vienas namo kambarys specialiai paliktas neapšiltintas – jis naudojamas kaip šaldiklis.
O maisto racionas čia gana skurdus – daržovių ar vaisių užsiauginti neįmanoma. Be karvių ar elnių duodamo pieno, R.Cenet kartu su vietiniais ragavo ir sušalusios arklienos, o dar 2006 m. Christopher Sultan Spiegel rašė ir apie dar „įdomesnius“ Jakutsko regiono maisto produktus.
„Kai atsargos baigiasi, Verhojansko gyventojai tenkinasi tuo, ką duoda gamta: valgo rūkytą elnio liežuvį ir sušaldytus elnio jauniklių riebalus bei Sibiro baltąją lašišą, supjaustytą juostelėmis“, – rašė C.Sultan.