Naujos palydovinės nuotraukos rodo, kad vieno iš didžiausių ir ilgiausiai egzistuojančių ledkalnių – A23a – paviršiuje atsirado ryškios mėlynos juostos. Tai, anot mokslininkų, rodo, kad „megaledkalnis“ netrukus išnyks amžinai, užbaigdamas netikėtų įvykių kupiną keturių dešimtmečių sagą, rašo „Live Science“.
Naujausios palydovinės nuotraukos rodo, kad anksčiau didžiausias pasaulyje ledkalnis A23a virto gražia dryžuota „mėlyna mase“, o tai reiškia, kad jo žlugimas neišvengiamas. Mirštantis ledo masyvas, kuris iki šiol buvo tris kartus didesnis už Niujorką ir svėrė apie trilijoną tonų, yra vienas seniausių užregistruotų ledkalnių, dabar artėjantis prie savo 40-ojo gimtadienio. Nors dydžiu atskilęs A76 ledkalnis jį buvo aplenkęs, pastarasis jau skilęs į mažus gabalėlius.
A23a yra keistenybė tarp ledkalnių. Jis buvo vadinamas „ledkalnių karaliene“ ir atsiskyrė nuo Antarktidos Filchnerio–Ronne šelfinio ledyno skydo 1986 m. vasarą. Visgi greitai po to jis buvo įstrigęs vienoje vietoje, nes jo apačia užsikabino už jūros dugno.
Nuo Antarktidos ledyno atskilo pats didžiausias pasaulio ledkalnis
Iš visų 40-ies metų didžiąją laiko dalį jis ir praleido toje pačioje vietoje, mat dėl buvimo netoli „motininio“ ledyno jis mažai tirpo. Visgi 2020 m. A23a pagaliau išsilaisvino ir pradėjo dreifuoti tolyn nuo Antarktidos.
Tolesnė ledkalnio kelionė buvo kupina įvykių. Pirmiausia, didžiulis ledo masyvas vėl buvo įstrigęs, šį kartą didžiulėje vandenyno srovėje arba sūkurio sraute, dėl kurio jis mėnesius sukosi vietoje.
Susiję straipsniai
2024 m. gruodį, ištrūkęs iš sūkurio, ledo kalnas nukreipė kursą tiesiai į Pietų Džordžijos salą, sukeldamas mokslininkų baimę, kad jis sukels potencialią ekologinę katastrofą saloje gyvenantiems pingvinams. Tačiau blogiausio scenarijaus buvo išvengta, kai 2025 m. gegužę, netrukus prieš pasiekdamas salą, A23a pradėjo skilti.
Nuo tada didžiausia likusi ledkalnio dalis dreifavo toliau į šiaurę, į Pietų Atlanto vandenyną, kur šiltesni vandenys, cirkuliuojantys iš Pietų Amerikos, nudirbo savo darbą.
Naujos nuotraukos, padarytos gruodžio 26 d. NASA palydovo „Terra“, rodo visiškai neatpažįstamą A23a versiją. Ledkalnis, kuris dabar sudaro maždaug trečdalį savo pradinio dydžio, yra padengtas mėlynų vandens balų, apsuptų storais balto ledo kraštais, vadinamų „pylimais“.
Nuotraukoje A23a taip pat yra apsuptas pilkos spalvos nuosėdų, vadinamų ledo mišiniu (pranc. melange), kurios greičiausiai išsiliejo iš po ledkalnio. Jis taip pat yra apsuptas šimtais mažesnių ledkalnių, kurie atsiskyrė nuo jo kraštų.
A23a matoma „mėlyna košė“ susideda iš ištirpusio ledo vandens telkinių, kurie susidaro, kai paviršiaus ledas praranda savo struktūrinį vientisumą, teigė Kolorado universiteto Boulderio klimato mokslininkas Ted Scambos NASA pareiškime. Šie telkiniai išsidėsto juostomis, greičiausiai dėl „ledo įtrūkimuose esančio vandens svorio, kuris juos priverčia atsiverti“, pridūrė T.Scambos.
Įtrūkimai greičiausiai eina lygiagrečiai su ledkalnio apačioje esančiomis griovėmis, kurios buvo įrėžtos į ledą per šimtmečius trukusį judėjimą žeme, kol jis dar buvo prijungtas prie Filchnerio-Ronne ledo skydo, teigė Nacionalinio sniego ir ledo duomenų centro (NSIDC) vyresnysis mokslo darbuotojas Walter Meier.
„Įspūdinga, kad šios juostos vis dar matomos praėjus tiek laiko“, pridūrė Chris Shuman, glaciologas, anksčiau dirbęs Merilando universitete.