46 metų sportininkė – viena iš dviejų Lietuvos sklandytojų moterų. Šiltą vasaros dieną sutikome ją Paluknio aerodrome besimėgaujančią saule ir per raciją dalijančią nurodymus kam, kur ir kaip kilti ar leistis.
Vilniaus aeroklubo direktorė, dviejų sūnų motina, kolio šeimininkė pasidalijo, kaip žemėje ją kamavusias problemas ji išsprendė danguje.
Grąžino gyvenimo džiaugsmą
Būdama jauna, ji aktyviai sportavo, daug sklandė. Vėliau ištekėjo, porai vienas po kito gimė du sūnūs. Taip keleriems metams ji turėjo pamiršti sklandymą.
Besirūpinant vaikais Dalią apėmė nusiminimas. Įsukusi rutina neleido ramiai džiaugtis nei sūnumis, nei savimi. „Atrodė, kad dangus nutolo ir kad niekada nebeskraidysiu. Mane susuko rutina. Be to, sustiprėjo savisaugos instinktas. Būdama mama turėjau save saugoti. Tada maniau, kad nebeskraidysiu“, – prisiminė Dalia.
Žmoną nuo tokios minties atkalbėjo vyras. „Eik, skrisk. Net negalvok neskraidyti!“ – prieštaravo jis.
Sportininkės dvasia atbudo. Vieną dieną ji prisivertė vėl sėsti į sklandytuvą ir pakilti. „Viskas vėl supaprastėjo. Ėmiau kitaip žiūrėti į gyvenimą. Vėl skraidžiau, viskas atsistojo į vėžes“, – pasakojo D. Vainienė.
Vilniaus aerodromo vadovė visiems, kurie liaujasi sklandę „dėl problemų“, kartoja: „Pakilk, ir vėl viskas bus gerai.“
Sklandyti moko kitus
Dalia iki šiol sportuoja. Porą metų ji nebedalyvauja varžybose, bet tikisi, kad tai dar ne taškas jos karjeroje. „Bus proga, sugrįšiu į sportą. Pastaruoju metu su Edita Skalskiene buvome tik dvi sklandytojos sportininkės Lietuvoje“, – kalbėjo D. Vainienė.
Greta administracinių aerodromo darbų ji kartais imasi mokyti būsimus pilotus. Kartais sklandyti nori išmokti vos 14 m. sulaukę jaunuoliai.
„Žmones žavi visiškas atitrūkimas nuo žemės, kitas pasaulis danguje. Atsiveria erdvė, vaizdas ne dvimatis, o trimatis. Danguje visai kitaip priimami sprendimai nei ant žemės“, – aiškino pilotė.
Dažniausiai vieną kartą pabandę, keleiviai pamėgsta sklandymą. „Erdvės trauka. Įsimylėję sklandymą jie leidžia laisvas dienas, savaitgalius ir geresnės vietos už aerodromą neranda. Juos traukia dangus, traukia skrydis“, – kalbėjo nuo 14 metų sklandanti pilotė.
Jaunėlis sūnus – motinos pėdomis
Abu Dalios sūnūs taip pat išbandė sklandymą. Jaunėlis Joris taip užsikabino, kad jau lenkia savo motiną. „Jis auga kur kas didesnis sportininkas, nei aš buvau. Jam labai patinka sklandyti“, – jaunėliu džiaugėsi motina. 19-metis netrukus turės išvykti į pasaulio jaunimo sklandymo čempionatą.
„Nepamirškit ratukų“, – į raciją iš kelių valandų skrydžio grįžtančiam sūnui ir jo draugui Mariui tarstelėjo Dalia.
Kartais po ilgos kelionės pilotai pamiršta išleisti sklandytuvo ratukus ir tupia tiesiai „ant pilvo“. Nors sklandytuvui jokios žalos nebūna, paskui tenka valyti žolėmis ar žeme aplipusią sklandytuvo pilvo apačią.
Pakilę apie pietus Joris ir jo kelionės draugas nusileido po 4 valandų skrydžio. Kitas D. Vainienės sūnus Titas irgi moka pilotuoti sklandytuvą, bet nesportuoja.
Su šunimi skristi negali
Daliai kompaniją aerodromo platybėse palaiko kolis vardu Ozis. Greta didelio ir dailaus šuns tądien lakstė ir mažylis, vakarų škotų terjeras Naisis. „Jis draugų. Kol jie darbe, šuo kartu su mumis“, – šypsojosi gamtos mylėtoja.
Šie šuneliai, kitaip nei šeimininkai, niekada nebuvo pakilę į orą – augintiniams į sklandytuvus draudžiama. Atsisveikinome su sportininke jai tebeduodant nurodymus per raciją. Jei ne konkrečios it kirviu nukirstos komandos, pamanytum, kad Dalia – viena iš sklandyti atvykusių keleivių.
Trumpi šortukai, palaidinė su petnešėlėmis, akiniai nuo saulės ir aplink kojas besisukiojantys šunys niekaip neišduoda, kad ši moteris – aeroklubo vadovė ir ilgametė pilotė. Rimtos pareigos užkietėjusios sklandytojos į rėmus neįspraudžia. O jei ir mėgina, D. Vainienė žino, ką daryti – sėda į sklandytuvą ir kyla į dangų.
