„Ar šiandien nusimesite striukes?“ – paklausiu ant suoliuko sėdinčio benamio. 49-erių Vitas dėmesį atkreipia dėl didžiulio plaukų veltinio ant galvos.
Apsiavęs rudeninius batus iki kulkšnių, apatines kelnes, apsirengęs nertą palaidinę ilgomis rankovėmis, Vitas dažniausiai ant pečių užsimeta ir tris striukes.
Purtydamas galvą jis aiškina: „Nėra, kur savo kaldras pasidėti. Visas tris striukes apsivelku.“
Dar prieš 11 metų „Lietuvos ryto“ korespondentė Milda Kuizinaitė pasakojo, kaip be namų gyvenančio vilniečio kiti beturčiai pavogė jo drabužius. „Prasti buvo tie drabužiai, bet su jais praleidau šalčiausias naktis“, – tuomet žurnalistei guodėsi benamis. Jis neabejojo, jog daiktus nusinešė tokie pat skurdžiai kaip ir jis.
Pasimokęs iš netekties, vyras iki šiol visą savo turtą nešiojasi su savimi.
Tarkime, Vitui labai brangios megztos pirštuotos pirštinės. Ir karščiausią dieną jis laiko jas arti savęs. Pirštinių reikia, kad ant kupros tempdamas kelis plastikinius ir medžiaginius maišus, sunertus ant medinės lazdos, neprisitrintų nuospaudų.
Nebaisus ir 40 laipsnių karštis
Iš tokių smalsuolių, kaip aš, kurie klausia, ar nekaršta, jis dažnai pasityčioja. „Reikia dar veiloko ir kaliošų, – klausinėjantiems atsako vyras ir nusivylęs gūžteli pečiais. – Ką aš jiems pasakysiu? Žmonės žiūri skersai, bet ką daryt?“
Oro temperatūra vyras sako nesidomintis. Geriausias termometras – jis pats. „Nu ir koks skirtumas? Nors ir 40 laipsnių. Nebaisu. Man geriausia, kai būna kokie 25 laipsniai. Kaip kambario temperatūra“, – kalba pašnekovas.
Kai surimtėja, Vitas pripažįsta, kad šiomis dienomis Vilniuje „biški šilčiau“ ir išgyventi darosi sunku.
„Vandens geriu. Vandenį perku mineralinį. Per dieną išgeriu 1,5 litro“, – kaip ginasi nuo karščio, pasakoja keistuolis.
Kai karšta, jam nesinori valgyti. Juokauja, kad ir taip yra storas, reikia truputį suliesėti.
Ledai nėra jo mėgstamas skanėstas. Net karštą dieną mieliau pagalvoja apie griliažinį tortą.
Vaikščiodamas tradiciniu maršrutu Gedimino prospekte karštomis dienomis jis dažniau atsisėda pavėsyje, galvos nuo saulės nedengia. „Galvą kartais skauda, bet jau pripratęs – skauda daugiau kaip 30 metų“, – guodėsi benamis.
Kaip ir daugelis neturinčių kur gyventi, Vitas nelabai mėgsta praustis. „Neatsimenu, kada prausiausi. Šiemet dar ne. Sušunta, patrinu ir nubyra“, – kaip laikosi švaros, aiškina benamis.
Paklaustas, ar važiuoja atsigaivinti ežeruose ar upėse, jis juokais sako, kad tai jam draudžia tikėjimas.
Namų neturi 13 metų
Jį dažnai galima rasti „namie“ – Vilniaus centre esančiame Žemaitės skverelyje. Be tikrų namų vilnietis gyvena jau 13 metų. „Taip išėjo. Praradau ne turtą, bet optimizmą. Galvą nukapojo, smegenis išėmė, esu pirmos grupės invalidas“, – pasakojo vyras. Nežinau, ar juo tikėti.
Ant lapuko jis užrašo savo pavardę ir kilmę: „Vitas Marcinkevičius, Jono, Jurgio, Tomo.“ Paaiškina: „Tėvo Jono, senelio Jurgio, prosenelio Tomo.“
Pokalbis pasisuka apie šeimą. Vitas kažką nerišliai dėsto apie sūnų, gydytoją, kitą sūnų, prisimena trečią, pasakoja, kaip Kaune statė Aukštųjų Šančių rajoną, sėdėjo kalėjime. Jis pripažįsta, jo gyvenimas – neįprastas.
Ir nors skundžiasi, kad blogi žmonės daug ką iš jo pavagia, man jis dosnus – be dovanų nelieku. Benamis iš dėžutės ištraukia lazdelę smilkalų, ant lapuko užrašo numerį telefono, kurio neturi. Ir aš jam užrašau, du kartus į skirtingas užrašų knygeles.
Prieš mums išsiskiriant iš piniginės jis ištraukia 5 litus ir paprašo prekybos centre nupirkti espreso kavos. „Už grąžą nusipirk ką nors sau“, – tėviškai palydi mane, einančią budinančio gėrimo.
Kavą pirma ragauti turiu pati. Tik paskui jis sriūbteli šilto gėrimo. Grąžinu likusį 1,6 Lt, atsisveikinu. Pasiklojęs dvi šiltesnes striukes ant suoliuko Vitas lieka mėgautis šešėliu. Jo laukia ilga karšta diena pačiame Vilniaus centre.
