Ollie motina Annie Campbell teigia: „Ollie šypsena leidžia man pamiršti apie visus sunkumus, kuriuos patyrėme. Net kai jaučiu nuolatinį miego trūkumą, jo šypsena suteikia man energijos. Jis lyg dalijasi savo laime su visais aplinkiniais.“
A.Campbell dažnai iš aplinkinių išgirsta komplimentų dėl savo mažojo princo, ji teigia: „Nuolat sulaukiame įvairių komentarų apie jo šypseną, jis – lyg magnetas, pritraukiantis žmones. Jo šypsena priverčia kitus žmones pasijusti geriau.“
Šiuo metu Ollie motina visą savo laiką skiria mažyliui. Pirmą kartą sūnaus sveikata ji susirūpino, kai jam buvo vos 6 mėnesiai.
„Aš pastebėjau, kad jo vystymasis gerokai lėtesnis nei brolio, tai sukėlė man įtarimų. Jam būdavo sunku sutelkti dėmesį. Kadaise valandų valandas praleidau vedžiodama pirštu iš vieno šono į kitą, stebėdama, ar jis seka mano rankos judesius, tačiau pastangos buvo bevaisės. Sunerimau, tad apsilankėme pas šeimos gydytoją. Deja, atsakymo į rūpimą klausimą negavome.
Tikslią diagnozę A.Campbell, neturinti medicininio išsilavinimo, nustatė pati – perskaičiusi straipsnį viename iš mėgiamų žurnalų.
„Aš iškart paskambinau savo vyrui ir pasakiau jam, kuo serga mūsų vaikas – aš buvau visu 100 proc. įsitikinusi, kad tai – Angelmano sindromas. Po kelių dienų tą patį patvirtino ir gydytojai. Norėjau kuo daugiau sužinoti apie šią ligą, kad padėčiau savo sūnui su ja kovoti. Internete susipažinau su kitomis motinomis, kurių atžalos turėjo tokį patį genetinį sutrikimą, būtent jos man ir papasakojo apie ligos eigą ir tai, kas mano sūnaus laukia ateityje. Laikui bėgant Ollie taps vis sunkiau kalbėti ir vaikščioti. Daugiausia nerimo man kelia tai, kad nežinosiu, kada jam liūdna, juk šypsena jo veide – amžina“, – teigia A.Campbell.
