Vilniaus miesto 5-ojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjai R.Mizgaitienei nelengva derinti darbą ir motinystę.
Buvusi Pekino olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojo žmona džiaugiasi, jog trečią gimtadienį lapkritį švęsiantis Ernestas lanko vaikų darželį, jį prižiūrėti padeda ir abi močiutės.
Nors oficialios skyrybos įvyko tik prieš keturis mėnesius, R.Mizgaitienė daugiau nei prieš metus įsigijo butą netoli savo tėvų namų, kad galėtų dažniau tikėtis jų pagalbos prižiūrint vaiką. Mat M.Mizgaitis labai mažai prisideda auginant atžalą.
Nors teismas nustatė imtynininkui susitikimų su vaiku laiką, tėvas jo nesilaiko.
„Jam – įtemptas varžybų grafikas, treniruotės kasdien, todėl buvęs vyras negali prižiūrėti sūnaus“, – apmaudo neslėpė R.Mizgaitienė, po skyrybų nustojusi domėtis R.Mizgaičio sportine karjera.
Buvusiai imtynininko žmonai skauda širdį ne tik dėl skyrybų, bet ir dėl to, kad teko parduoti erdvų šeimos namą Avižieniuose, Vilniaus rajone.
„Buvo gaila parduoti gražioje vietoje esantį namą.
Pirkėjas atsirado greitai, o mums teko kraustytis į sostinę“, – apie staigias gyvenimo permainas liūdnu balsu pasakojo R.Mizgaitienė.
Buvusiems sutuoktiniams šeimos turtas buvo padalytas po lygiai, tačiau R.Mizgaitienei nepakako lėšų trijų kambarių butui Vilniuje įsigyti.
Tuomet dar tiktai pusantrų metų sūnų turinčiai moteriai teko imti paskolą.
Po motinystės atostogų į darbą beveik prieš metus grįžusi R.Mizgaitienė prisipažino, jog tik tyrėjos darbas jai teikia džiaugsmo, nes skyrybų žaizdos gyja sunkiai.
„Mindaugo nauja meilė“, – vienintelę skyrybų priežastį nurodė olimpinio prizininko buvusi žmona. Renata tikino, jog per dvejus santuokos metus ji su vyru niekada nesipyko.
Policijos tyrėja per tuos metus nejuto vyro neištikimybės ženklų: „Po truputį tik dabar lenda galai: pasirodo, vieną, kitą moterį turėjo, po to pas seną meilę sugrįžo.“
M.Mizgaitis, kuriam spalio 14-ąją sukaks 34 metai ir dabartinė jo mylimoji A.Abromaitė buvo Vilniuje įsikūrusio Lietuvos olimpinio sporto centro auklėtiniai, mokėsi vienoje klasėje.
Jau tuomet juos siejo artima draugystė, tačiau baigus mokslus perspektyvios krepšininkės ir imtynininko keliai išsiskyrė. Ir vienas, ir kitas sukūrė šeimas.
Pirma subyrėjo A.Abromaitės-Čiūdarienės santuoka. Moteris joje vaikų nesusilaukė.
Po to išsiskyrė ir M.Mizgaitis. Šis sutapimas patvirtino posakį: „Sena meilė nerūdija.“
Tačiau imtynininkas teigė, kad antrąkart romaną su A.Abromaite užmezgė po oficialių skyrybų su žmona.
Ar policijos tyrėja prieš tekėdama 2009 metų liepos 4-ąją nieko nenujautė, ar tikrai imtynininkui yra vienintelė išrinktoji ir ar jam vėliau dėl buvusių mylimųjų neskaudės širdies?
Pasirodo, moteris pasinaudojo profesine patirtimi: prieš vestuves išsiaiškino, kad M.Mizgaitis yra tvirtai apsisprendęs ją vesti ir vėliau nesigailės žengęs lemtingą žingsnį.
Juodu turėjo pakankamai laiko pažinti vienas kitą – susipažinę vienoje interneto svetainių iki pat vestuvių Renata ir Mindaugas draugavo trejus su puse metų.
Pusmetį susitikinėjusi pora kartu apsigyveno Renatos tėvų namuose.
„Pradėjau domėtis graikų-romėnų imtynėmis, vykdavau į varžybas, kuriose rungėsi Mindaugas.
Olimpines žaidynes, išpilta prakaito nuo įtampos ir jaudulio, stebėjau per televizorių.
O kai jis Pekine iškovojo bronzą, sveikinimo skambučiai pasipylė ir man“, – džiaugėsi Renata M.Mizgaičiui tapus pirmuoju olimpiados prizininku Lietuvos imtynių istorijoje.
Neilgai trukus M.Mizgaitis įvykdė savo pažadą: jeigu olimpiadoje laimės medalį, pasipirš. 2008-ųjų lapkritį sužadėtuvių žiedą Renatai jis užmovė nuvykęs su ja atostogų į Egipto kurortą Hurgadą.
Po to poros gyvenimo įvykiai klostėsi dėsningai: 2009 metais – vestuvės, 2010 metais namuose ėmė krykšti pirmagimis.
Kūdikio gimimas Mizgaičiams tapo džiugiu, bet nelengvu išbandymu.
„Olimpiadoje žinojau, kad laimėsiu kovą dėl trečiosios vietos.
Pažinojau priešininką, tad kovai su juo neteikiau daug reikšmės. Pergalė man nebuvo stebuklas.
Laukdamas, kol Renata pagimdys, jaudinausi kaip niekad. Tik operacinėje išgirdęs kūdikio verksmą atsipalaidavau“, – gimus sūnui prisipažino M.Mizgaitis.
Jaunojo Mizgaičio atėjimas į šį pasaulį nebuvo lengvas. Imtynininko žmona kankinosi ištisą naktį, kol galiausiai medikai nusprendė atlikti cezario pjūvį.
„Pati niekaip nebūčiau pagimdžiusi. Ernestas gimė labai didelis“, – pasakojo Renata.
Kai kas nors Ernestą pavadindavo mažyliu, M.Mizgaitis imdavo juoktis ir pasididžiuodamas išpyškindavo – 5 kilogramai ir 60 centimetrų. Tokio svorio ir ūgio gimė Ernestas.
Atrodė, kad sportininkas niekuomet nepamirš jausmo, kurį pajuto pirmąkart į rankas paėmęs savo kūdikį. Tai apibūdinti žodžiais buvo neįmanoma. Tuo pat metu norėjosi ir verkti, ir juoktis.
„Geras jausmas būti tėvu. Geresnis negu Renatai būti mama. Žmonai dabar – vargo vakarienė. O man – malonumas būti su sūneliu, gera jį apkabinti“, – gimus sūnui emocijas liejo imtynininkas.
Mindaugas juokėsi, kad mėlynakis mažylis susiraukęs panašus į jį. O kai būna ramus – į mamą.
Žavi ilgaplaukė, praeityje modeliu dirbusi Renata nesiskundė, kad kūdikis – didelis verksnys.
Bet pasigirti lengva motinyste moteris irgi negalėjo.
„Kol kas man daugiau vargo nei džiaugsmo“, – po gimdymo sakė moteris.
Pervargusi Renata tada prisipažino kartais susimąstanti, jog kūdikio susilaukė per anksti: „Reikėjo gal dar porą metų pasidžiaugti jaunyste, pašėlioti.
Žinojau, kad vaiką auginti sunku, bet kad taip sunku, nesitikėjau.
Aš esu aktyvi, nepratusi sėdėti namuose. O dabar dieną naktį esu tarsi pririšta.“
Kūdikio auginimo patirtis M.Mizgaičiui dar gali praversti ateityje, juolab kad jis suka naują lizdą su A.Abromaite.
Prieš pusantrų metų viename interviu buvusi rezultatyviausia Lietuvos krepšinio rinktinės narė A.Abromaitė užsiminė, kokią save mato po penkerių metų: „Norėčiau būti mama.“
Kai ištarė šiuos žodžius, A.Abromaitė buvo vieniša, bet gal dabar šį troškimą jai padės išpildyti mylimasis?
Krepšininkė prieš manekenę
Princesė arba Grafienė. Taip krepšinio pasaulyje dažnai buvo vadinama dabartinė M.Mizgaičio meilė A.Abromaitė.
„Nemėgstu, kai mane Princese, Grafiene ar panašiai vadina, – neslėpė A.Abromaitė. – Kai kas mano, jog save laikau gražuole, nes aviu aukštakulnius batelius ir segiu mini sijonus. Tokia esu ir nieko neketinu keisti.“
Juodas supermini sijonėlis, juoda prie kūno prigludusi palaidinė ir juodi aukštakulniai bateliai 188 cm ūgio Agnę paversdavo įspūdinga mergina.
Kartais ją dar vadindavo manekene. Mat aukštaūgę juodų ilgų plaukų klaipėdietę manekenių medžiotojai iš Italijos pastebėjo, kai ji dar mokėsi vidurinėje mokykloje.
Nors manekenės gyvenimas kompleksų neturinčiai merginai atrodė lengvesnis už sportininkės, Agnė nenorėjo, kad ją vadintų tuščia gražuole.
Penkiolikametė A.Abromaitė jau atstovavo Klaipėdos universiteto studenčių komandai. O netrukus ją pakvietė į Lietuvos jaunučių rinktinę ir pasiūlė mokytis tuometėje Vilniaus internatinėje sporto mokykloje. Čia ji ir susipažino su Mindaugu.
„Aš pasirinkau krepšinį ir išvažiavau į Vilnių. Taip mano, kaip manekenės, karjera baigėsi“, – tuomet kalbėjo A.Abromaitė.
Agnė pati niekada ir nesiveržė ant podiumo. Ant pakylos matyti savo dukrą labiau norėjo jos mama: „Ji troško, kad išmokčiau gražiai vaikščioti, neįgyčiau kompleksų dėl ūgio, nes Klaipėdoje nebuvo aukštų panų. Aš ir tėvus, ir dvejais metais vyresnį brolį praaugau.“ Bet į manekenių repeticijas Agnė nevaikščiojo, nes kasdien lankė krepšinio treniruotes.
Kartą paklausta, ar būtų sutikusi nusirengti prieš objektyvą, jei būtų tapusi manekene, A.Abromaitė atsakė: „Kompleksų neturiu, į nuogumą žiūriu paprastai, bet Lietuvoje turbūt nesutikčiau fotografuotis nuoga – bijočiau apkalbų. Užsienyje galėčiau.“ Tačiau praėjus keleriems metams, prieš 2001-ųjų Europos moterų krepšinio čempionatą, Agnė buvo tarp keturių drąsiausių Lietuvos rinktinės žaidėjų, išdrįsusių nusirengti prieš fotoobjektyvą (nuotr.).
Daugiau nei prieš metus atsisveikinusi su profesionaliu krepšiniu A.Abromaitė išvyko gyventi į Didžiąją Britaniją, kur įsikūrusi jos motina. Klaipėdoje ji turi namus, bet ten nelikę draugų.
Nors užsienio klubai krepšininkei vis dar siūlydavo pasirašyti kontraktus, Agnė nusprendė internetu studijuoti sveikatos mokslus.
Persiorientuoti iš sportininkės į, kaip ji pati sako, normalų gyvenimą nėra paprasta. Sunkiausia – prisiversti mokytis. Ji svajoja tapti operacinės asistente arba fizioterapeute, o į sporto salę užsukti tik palaikyti kūno formų.
Matyt, kol dar nekūrė bendrų planų su M.Mizgaičiu, Agnė savo ateitį matė Anglijoje. Bet atgijusi sena meilė vėl gali pakoreguoti buvusios krepšininkės planus.
