„Esu tik pradžiamokslis, rašau taip, kaip pats jaučiu ir suprantu“, – kalbėjo autorius.
Prieš 3 metus 400 egzempliorių tiražu išleista knyga „Nausėdžiai audroje“ apie senuosius gyventojus, kolūkį, tremties baisumus sulaukė didelio buvusių ir esamų kaimo gyventojų susidomėjimo. Didelė dalis Panevėžyje gyvenančių biržiečių norėjo įsigyti leidinį, bet autorius juos pardavė akimirksniu.
Paskatintas sėkmės, K.Viederis ėmė kurti romaną „Vienos klaidos kaina“. Tokiais pat tiražais – po 400 – išleistos pirmos dvi dalys, netrukus dienos šviesą išvys trečia dalis. Knygas nausėdietis dovanojo kaimynams, kad liktų atminimas, kitas pardavė, o dalis dar guli namuose.
„Pasakiau sau: peršokau per šunį, peršoksiu ir per uodegą“, – paaiškino K.Viederis, kodėl surizikavo ir nemažindamas tiražo atseikėjo už kiekvieną dalį po 3 tūkst. litų.
Pirmą dalį parėmė rėmėjai, o antrąją leido iš savo sutaupytos pensijos.
Mokomės ir iš svetimų klaidų
„Truputis meilės, vietom – nešvankybių, surašiau tai, ką pats mačiau ir iš kitų girdėjau. Pasakojimas prasidės 1939 metų birželį ir truks maždaug metus“, – apie romaną „Vienos klaidos kaina“ pasakojo K.Viederis.
Pavadinime minima klaida įvyksta per kūlimą – šeimininkas, stambus ūkininkas, suvedžioja samdinę. Antrosios dalies nugarėlėje – autentiška kūlimo nuotrauka, o knygos autorius sėdi ant mašinos.
Šios klaidos kaina bus baisi – ūkininkas, bandydamas iš balos išlipti sausas, tik dar labiau grims į dugną ir galop praras viską – turtą, namus, gyvybę.
„Gyvenime mes klystame, bet iš klaidų – savų ir svetimų – mes mokomės gyventi“ – savo ranka redakcijai padovanotoje knygoje parašė knygos autorius.
Sunkius karo ir pokario laikus prisimenantis K.Viederis per knygos veikėjų likimus atskleidė savo paties išgyvenimus. Nausėdietis nenori pasakoti, kokią siaubingą baimę jausdavo gyventojai laukdami nakties ir nežinodami – kuri kariaujančioji pusė ar plėšikai –pasibalados į langą, bet visa tai patiria romano herojai.
Galvoje – įvykių karkasas
K.Viederio romane aprašomi darbai: kaip žmonės vežė šieną, ravėjo daržus, ėmė kolūkio runkelius. Viena kaimynė biržiečiui papriekaištavo, esą per daug su tais darbų aprašymais išsiplėtė, o kitas žmogus kaip tik pagyrė, kad perskaitė romaną ir prisiminė jaunystę.
Istorija – perpus tikrovė, perpus sugalvota. Romano pradžioje nausėdietis galvoje turėjo lyg įvykių karkasą, o naktimis mąstydavo, kaip įdomiau pakreipti įvykius.
Tik likus apie 50 trečios dalies lapų autorius jau tiksliai žinojo, kaip kaltininkas užbaigs gyvenimą.
Knygas jis rašo ant popieriaus tušinuku, po to išspausdina kompiuteriu. Bet, būna, paspaus ne tą klavišą – ir pradeda lentutės per ekraną bėgti, o jeigu išsaugoti pamiršo – tenka iš naujo prie klaviatūros sėsti. Kartą dėl perkūnijos taip dingo dvi dienas rinktas tekstas.
Gramatines klaidas ištaiso buvusi mokytoja, o tuomet diskelis keliauja į leidyklą.
Jaunystėje K.Viederis bandė rašyti ir eilėraščius, prie poezijos vėl grįžo būdamas brandaus amžiaus, bet eilės nebuvo jo pašaukimas. „Supratau, kad sėdžiu ne savo vežime, esu tik paprastas eiliuotojas“ – savikritikos pažėrė nausėdietis.
Be sveikatos – ir gyvulys nemielas
K.Viederis tik šiemet atsisakė ūkio. Vienas pirmųjų išėjo iš kolūkio, atsiėmė paveldėtą žemę ir su šeima laikė karvių, iki šiol pats kultivavo, arė. Daug padėjo sūnūs, bet kai šie gavo darbą Biržuose, nusipirko ten butus, teko bandą mažinti.
„Iki žmonos insulto, kol sūnūs gyveno Nausėdžiuose, laikėme 14 karvių, po to likome su 4, su 2, dabar nebeturime nė vienos“, – kalbėjo K.Viederis.
Biržietis sakė, kad kaimo žmogui sunku be gyvulio, negalėdavo praeiti nepaglostęs arklio ar karvutės, bet kai nebėra sveikatos – tai ir gyvulys tampa nebemielas.
Prie žmonos ligos greičiausiai prisidėjo ir skaudūs šeimos išgyvenimai. Prieš 6 metus mirė vienas iš trijų sūnų. Tuomet jam buvo 40 metų.
Nausėdiečių skausmą maldo anūkai, laikas ir tikėjimas. Reformatams priklausantis K.Viederis prisipažino jaunystėje ieškojęs to paties tikėjimo žmonos, kad „lovoje būtų tie patys poteriai“.