Vienu metu – keturiomis staklėmis
Net keturios viename kambaryje įkurdintos rankų darbo staklės taukši Kupiškio rajone esančiame Didžprūdžių kaime, 70-mečių Saveros ir Povilo Paštukų namuose.
Audėja iš karto prie visų įrenginių sėsti negali, pakaitomis audžia tai su vienomis, tai su kitomis staklėmis.
Baltų, žalių, raudonų, geltonų siūlų metmenys staklėse vienodi, tačiau audiniai skiriasi. Vienose pradėta austi juosta su užrašu „Jubiliejaus proga“, kitose lenda žodžiai „Piršliui melagiui“, trečioji bus be raidžių, sodriu aukštaitišku ornamentu dabinta.
Prie audimo žmonai talkina ir sutuoktinis. Jis paties padirbintu įrenginiu pervynioja iš ričių siūlus, padeda užmesti metmenis.
S.Paštukienė vyrą yra išmokiusi ir audimo. Kai turi laiko, P.Paštukas sėda į stakles ir audžia nedidukes knygos skirtukų juosteles.
S.Paštukienė užsakovų sulaukia iš įvairių šalies kampelių. Žmonės skambina ir teiraujasi, ar kupiškietė gali išausti jubiliato metus, eilėraščio posmą, palinkėjimus ar vardą su pavarde.
„Juostas be žodžių austi paprasčiau, su žodžiais daugiau gaišaties, bet išaudžiu viską, ko prašo. Dar nebuvo, kad ko nesugebėčiau“, – sakė audėja.
Prižiūrėjo gimdyves ir kūdikius
S.Paštukienė audžia jau 25 metus.
Iki tol daugiau nei du dešimtmečius ji dirbo felčere, kaip pati sako, buvo kaimo „daktarša“.
S.Paštukienė su vyru bei dviem sūnumis gyveno Kupiškyje, o dirbo Subačiuje, vėliau Noriūnuose. „Išlydėdavau gimdyti, o paskui sutikdavau. Mano rūpestis buvo, kad vaikas gimtų sveikas. O kai gimdavo, žiūrėdavau, kad augtų kaip cviekas. Tegu kalba kas ką nori, bet toj srity gera buvo sovietinė medicina, sveikatos sistema veikė kaip laikrodis. Kūdikių mirtingumas buvo mažas, neskaitant ryškių apsigimimų. Jei vaikas mirs iki metų, oi, kaip mus valdžia pašokdins. Medikai gaudavo tiek velnių, kad baisu“, – pasakojo buvusi medikė.
Kai buvo naikinami medicinos punktai kaimuose, S.Paštukienė iškart puolė sukti galvą, ko reikės imtis, jei ir to darbo neliks. Paskaičiusi spaudoje, kad Panevėžyje yra nagingas audėjas Vaclovas Kulšinskas, kuris pats gamina ir stakles, kupiškietė įsiprašė pas jį mokytis.
„Galvojau, kad bus baisiau, bet viską iš karto perpratau“, – vaisingomis pamokomis džiaugėsi moteris.
Juostoms trūko rankų darbo
Netrukus šeima iš Kupiškio išsikraustė į netoliese esantį Didžprūdžių kaimą, nusipirko namą, įsigijo gyvulių, apsodino daržus, ėmė laikyti bites, užveisė vaistažolių plotus.
Kad ir gyvendama ūkiškai S.Paštukienė audimo pamokų nepamiršo, pas tą patį auksinių rankų audėją užsisakė stakles. Jas pastatė didžiausiame ir šviesiausiame namo kambaryje. Dar gavo ir papildomą įrenginį, leidžiantį greičiau austi.
„Mes jau miegam, o ji dar audžia. Rytą dar lovose vartomės, o ji jau taukši staklėmis“, – žmonos darbštumą gyrė P.Paštukas.
Vyras pyksta, kad moters dirbiniai nepripažįstami etnokultūriniu tautos paveldu.
S.Paštukienė buvo sumaniusi gauti Europos Sąjungos paramą senųjų amatų – šiuo atveju audimo, puoselėjimui. Moteris paruošė dokumentus, išsiuntė į Vilnių audinių ir staklių fotografijas.
Projektus dėl paramos kuruojanti komisija kupiškietės audimu nesusižavėjo, tautinėmis spalvomis margintų ir aukštaitiškai ornamentuotų juostų ji neprilygino paveldui.
„Man sertifikato nedavė, pasakė, kad staklės ne visai senovinės, o šiek tiek automatizuotos. Jei kiekvieną siūlą raišiočiau rankomis, būtų autentiška, o kai yra pagalbiniai mechanizmai, jau nebe senovinis amatas, nebeatitinka standartų. Dar blogai, kad pati neauginu linų, kad siūlų neverpiu“, – komisijos išsakytus motyvus atpasakojo S.Paštukienė.
Žinią, kad jos projektas negaus finansavimo S.Paštukienė išklausė telefonu. Kupiškietė paklausė, gal lėšų skirstytojai ne taip suprato jos veiklą ir pakvietė šiuos atvažiuoti pažiūrėti, kaip audimas atrodo realybėje.
„Įėję į namus net neatsisėdo, tik žvilgtelėjo iš tarpdurio į stakles ir movė lauk“, – prisiminė sutuoktiniai.