- Marina, papasakokite, kaip susipažinote su Mykolu?
- Susipažinome 1983 metų pabaigoje, Saransko mieste. Per Naujųjų metų šventę aš buvau Snieguole, o Mykolas - Seniu Šalčiu. Iš pradžių aš net neatkreipiau dėmesio į savo partnerį. Vis dėlto jis vyresnis už mane 19 metų. O paskui... Jis nepaprastai įdomus žmogus. Pabendravus su juo, po to man būdavo labai nuobodu su savo bendraamžiais. Nė nepajutau, kaip išsitrynė ir tas amžiaus skirtumas. Mes susituokėme 1984 metų rugpjūčio mėnesį. Ir nė karto nepasigailėjau susiejusi savo gyvenimą būtent su tuo žmogumi. Problemos? Jų visi turi. Nieko baisaus. Nė nepajutau, kaip praėjo tie 29 vedybinio gyvenimo metai. Sidabrines vestuvių metines šventėme Italijoje. - Kalbama, kad judviejų sūnus Fabianas labai panašus į Kristiną.
- Fabianui 28 metai. Iš tikrųjų jo veido bruožai, akys, nosis – kaip Kristinos. Sūnus vaikystėje lankė dainavimo pamokas. Jo labai platus diapazonas. Važinėjo su mumis į gastroles. Labai pavargdavo, kol galų gale nusprendė atsisakyti artisto karjeros. Baigė buvusią Maskvos Vešniakų rajono partinę mokyklą.
- Fabianas sukūrė šeimą?
- Ne, jis gyvena su mumis. Sūnaus gyvenime buvo dvi didelės meilės, iškeitusios jį į pinigus. Tuo metu Fabianas dar mokėsi, todėl neturėdavo iš ko dovanoti brangių dovanų. Sūnus labai stipriai išgyveno, tačiau oriai ir vyriškai. - Susipažįstant su M.Orbaku žinojote, kad jis – buvęs primadonos Alos Pugačiovos sutuoktinis? Ji jums nepavyduliavo?
- Žinojau. Juk mes dirbome viename kolektyve. Aš mokiausi choreografijos mokykloje, vykdavo mūsų mokyklos pasirodymai Kremliaus rūmuose. Ir mačiau viską iš arti. Man tada nei Mykolas, nei Ala nebuvo žvaigždės. Be to, kai susipažinome su Mykolu, jau buvo praėję nemažai metų nuo jo ir Alos skyrybų. A.Pugačiova pasveikino mus su vestuvėmis ir gimus sūnui. - Kada jūs susipažinote su Kristina?
- Iš pradžių pamačiau ją filme „Baidyklė“. Ašaros liejosi upeliais žiūrint, kaip ji suvaidino tą heroję. Susipažinome, kai Kristinai buvo 13 metų. Ji dažnai atvažiuodavo pas tėvą. Jie nuolat bendraudavo. Pirmasis įspūdis? Labai kukli, aukšta ne pagal savo metus, kažkiek kampuota. Kristina gyveno su močiute Kuzminkuose. Tada Ala labai daug dirbo. O paskui su mama gyveno Tverės gatvėje. - K.Оrbakaitė supažindindavo jus su savo vyrais?
- Ne. Tai jos asmeninis gyvenimas, kuris tarsi savaime rutuliojosi mūsų akyse. Iš pradžių ji su Volodia Presniakovu žiūrėdavo pas mus animacinius filmus. O viskas baigėsi sūnaus Nikitos gimimu. - Ar bendraujate su jos vaikais?
- Žinoma. Prisimenu, kaip Kristina pagimdė Nikitą. Jis buvo toks rubuiliukas raudonplaukis. Nikita labiau panašus į savo tėvą Volodią Presniakovą, o Denis – į mamą. Mykolas dievina anūkus ir labai jaudinosi dėl mažojo Denio, jo tėvui uždraudus gyventi su mama. - Маrina, gal galėtumėte iš Denio močiutės pozicijos pažvelgti ir pasakyti, kas vis dėlto tada įvyko? Kodėl užvirė kova tarp K.Orbakaitės ir R.Baisarovo, prireikė bylinėtis teismuose? - Мes patys nieko negalėjome suprasti. Nenoriu teisti kitų, tačiau nesupratome Ruslano interesų. Jis ir anksčiau pasiimdavo sūnų per vasarą. Ir niekada nekildavo jokių konfliktų! Pinigų vaiko išlaikymui Ruslanas neduodavo ir viename savo interviu jis net pasakė: „Kristina nėra vargšė mergina.“ Iš tikrųjų ne vargšė, todėl, kad labai daug dirba. Jaei reikia užsidirbti pinigų vaikų išlaikymui, auklėms. Tačiau Kristina nė iš vieno savo buvusio niekada ir nieko neprašė. Kristina – labai atsakingas žmogus. Ji niekada nepamiršta savo daugianacionalinės šeimos. Stengiasi visiems padėti. Šv.Kalėdoms priperka visiems dovanų.
- O ką Mykolas galvojo dėl susiklosčiusios tokios savo anūko situacijos?
- Mykolas dievina abu Kristinos berniukus ir labai sielvartavo dėl Denio. Jis labai švelnus, nekonfliktiškas berniukas. Tačiau tada buvo dar pakankamai mažas, todėl lengvai pakluso kito valiai. Baisiausia, kad toje istorijoje labiausiai nukentėjo mažametis vaikas. Juk Denis visada buvo lyderis ir dėmesio centre bet kurioje besilinksminančioje kompanijoje. O kaip jis šoka rokenrolą!
- Tuometėje spaudos konferencijoje, per kurią berniukas pareiškė norintis gyventi su tėvu, neatrodė išsigandęs ar verčiamas tai pasakyti.
- Denis iškalbus. Jis nuo gimimo priprato būti viešu asmeniu. O įtikinti kalbėti tai, ką reikia, galima ne tik vaiką, bet ir suaugusį žmogų. Žinoma, Kristiną pribloškė tokie sūnaus pasakyti žodžiai. Po to ji mums iš karto paskambino ir viską papasakojo. Nors iš pradžių, nenorėdama traumuoti sūnaus, apskritai niekam nieko nesakė. Kam reikėjo į tą konfliktą įvelti ir vaiką? Surengti spaudos konferenciją? Vaikai ir šiaip viską mato juodomis ar baltomis spalvomis. O Denio tėvui niekas nedraudė užsiimti sūnaus auklėjimu. Ala taip pat labai išgyveno dėl šios istorijos. O ką, sakykite, padarė Ruslanas dėl sūnaus? Atėmė iš jo galimybę mokytis Amerikoje...
- Ruslano gynėjai tvirtino, kad Amerikoje Deniui būtų tekę gyventi su aukle, o Rusijoje gyvena jo tėvas.
- Denis toli gražu ne visada gyveno su aukle. Tik Kristinai išvykus į gastroles. O šiaip jis būdavo tai su mama, tai su Ala. Kristina stengėsi kuo dažniau būti su juo. Jei atsirasdavo bent kiek laisvo laiko per gastroles, visada grįždavo namo ir bendraudavo su sūnumi. Ji specialiai susidarydavo savo gastrolių grafiką taip, kad per jas būtų ir išeiginių.
- Kodėl Kristina nedalyvavo Grozno teisme?
- Jai paskutinę akimirką įteikė šaukimą į teismą ant kažkokio popiergalio, kur nebuvo nei spaudo, nei parašo. Ji tiesiog fiziškai nesuspėjo dalyvauti. Be to, teismo sprendimas iš anksto buvo nulemtas. Teisme dalyvavusiai vienai auklei, galvoju, sumokėjo, o štai kita auklė neparsidavė. Yra vis dėlto sąžiningų žmonių. Denis buvo tokio amžiaus, kuriam mama tiesiog būtina. Jis labai jautrus, lengvai pažeidžiamas berniukas. Tiesiog angelas. Su juo negalima šiurkščiai elgtis.
- Ar tiesa, kad tada skambino jūsų vyrui ir siūlė pinigų, kad jis įkalbėtų Kristiną atiduoti sūnų tėvui?
- (Ilgai tyli.) Nenorėčiau atsakyti į tą klausimą. Labiausiai nenorėčiau pakenkti Kristinai ir Deniui.
- Ala Pugačiova turi daug įtakos, kodėl ji nepasinaudojo ja? - Jūs patys pagalvokite: ką reiškia populiarumas prieš didelius pinigus? Mes meldėmės, kad abi pusės surastų kompromisą. Juk Denio čečėnė senelė pageidavo, kad anūkas gyventų su ja. O Ala įrodinėjo: „Kodėl taip toli? Juk jis gali gyventi ir su seneliu Maskvoje. Ir niekur nereikia anūko vežioti. Kokios problemos?“ Ne tik Ala, bet ir Mykolas dėl dukters padarytų viską, todėl abu visaip ją palaikė. Tėvas nepaprastai myli dukterį.
- O gal nereikėjo leisti Kristinai gyventi su čečėnu?
- Ji labai mylėjo Ruslaną. Tai – aklas jausmas. Kristina – labai padorus žmogus. Neapsimetinėja ir niekada nekelia nerealių reikalavimų. Tačiau ir jai nepavyko išvengti užgriuvusių bėdų: teko teisintis, kažką įrodinėti. - Juk tada visuomenės nuomonė pasidalijo: nemažai buvo ir tokių, kurie Kristiną smerkė.
- Labai daug pavyduolių. Juk žmonės galvoja, kad ji maudosi aukse. Gyvena, kaip nori. Bet iš tikrųjų viskas yra kitaip. Kristinai daugelis pavydi. Neva mama padėjo jai pasiekti dainininkės karjerą. Bet juk viską ji pasiekė pati, aukodama savo sveikatą, asmeninį gyvenimą... Beje, nė vienam nėra pasakiusi blogo žodžio. Ir vaikus auklėja teisingai: aiškina, kad turėtų pasikliauti tik savimi, pratintųsi būti atsakingi. Pavyzdžiui, Nikita, kuris tada mokėsi Amerikoje, siekė kino režisieriaus specialybės, pasakė mamai, kad norėtų su kitais vaikinais išsinuomoti butą. Paprašė pridėti pinigų. Tačiau Kristina jam pasakė: „Prašom, bet pradžioje tu turi susirasti darbą. Nesvarbu, kiek už jį mokės. Pradėsi dirbti, tada ir pridėsiu.“
- O ką apie tuometę Denio situaciją galvojo Kristinos vyras Michailas Zemcovas?
- Žinoma, jis taip pat jaudinosi. Juk Michailas turi savo verslą Amerikoje. Jis prekiauja nekilnojamuoju turtu ir nuolat skraido iš Rusijos į JAV ir atgal. Kristinos vestuvės taip pat įvyko Amerikoje. Tačiau praėjo tyliai, niekas apie jas ir nežinojo. Matytumėte, kaip Michailas bendrauja su jos sūnumis! Kaip tikras draugas, artimas žmogus. Ir tomis įtemptomis dienomis Miša kasdien skambindavo Kristinai ir palaikydavo ją. Jūs net neįsivaizduojate, kaip tada jai buvo sunku. Juk buvo mėginama be jokios priežasties atimti ir jos sūnų!
Parengė Sniegė Pilypienė
