Nebuvo jokios pasakos S.Rotaru gyvenime
S.Rotaru nuolat pabrėžia savo interviu, kad jos pirmasis ir paskutinis vyras buvo A.Jevdokimenka. Žvelgiant iš šalies, jos šeimos istorija primena pasaką: jaunas muzikantas tarnavo armijoje, pamatė kylančios žvaigždutės Sofijos nuotrauką ant žurnalo viršelio ir įsimylėjo. O paskui nusprendė žūt būt susirasti tą merginą. Ilgai mergino, o po to susituokė. Gimė sūnus Ruslanas. Tačiau, anot Maskvos jaunimo teatro įkūrėjo Viačeslavo Spesivcevo, nebuvo jokios pasakos S.Rotaru gyvenime. Priešingai – jos likimas buvo panašus į košmarišką sapną.
V.Spesivcevas ir S.Rotaru kartu filmavosi filme „Siela“ („Duša“). Kino režisieriaus Aleksandro Stefanovičiaus sukurta juosta ir parodyta didžiuosiuose ekranuose 1981 metais, tapo „bomba“. Filmą pamatė milijonai žiūrovų. Tačiau režisieriui tas filmas labai brangiai kainavo: teko susimokėti asmenine laime. Nes tuometinė A.Stefanovičiaus žmona Ala Pugačiova padavė jį skyryboms. Sutuoktinė įsižeidė: kaip jis išdrįso filmuoti jos pagrindinę konkurentę S.Rotaru?!
Tačiau žiūrovų nė kiek nejaudino tie užkulisio žaidimai. Mat filme buvo galima išvysti draudžiamas sovietiniame kine erotines scenas! „Sofija buvo jauna, kiek daugiau nei 30 metų, daili, - prisimena V.Spesivcevas. – Tačiau, tikėtina, krūtys po gimdymo jau nebuvo kaip nekaltos merginos. Reikėjo tobulo kūno. Be to, ir pati Sofija nebūtų sutikusi filmuotis apsinuoginusi. Anot jo, todėl A.Stefanovičius ir nusprendė erotinėse scenose pakeisti ją jaunesne dublere. Tiesa, ją filmavo tik iš nugaros ir gulint ant Viačeslavo. „O su Sofija mes labai draugavome ir iki šiol draugaujame. Jos buvo tragiškas gyvenimas, labai sudėtingas. Nusikaltėliai pakorė jos pirmąjį vyrą. Jis gyveno Lvove, o paskui atvyko pas savo gimines į gimtuosius Černovcus. Paskui pavogė jų dukterį.
Pirmasis Rotaru vyras buvo kompozitorius, žinomos dainos „Červona ruta“ autorius. Jie abu gyveno Černovcuose, kur prabėgo ir jųdviejų vaikystė. Sofija man pasakojo tai filmo „Siela“ filmavimo aikštelėje. Jūs, ką, nieko nežinojote? Ji tada siaubingai jautėsi. Sakė, kad ją seka, gali užmušti. Tada ir norėjo pagrobti jos dukterį. Į tą reikalą buvo įsivėlęs vienas aukšto Jaltos valdininko sūnus. Anuomet tai buvo garsi byla“, - pasakojo V.Spesivcevas.
Nutraukė santykius su mylimąja norėdamas ją apsaugoti
Žinia, dainos „Červona ruta“ autorius buvo talentingas ukrainiečių kompozitorius ir tiesiog labai gražus vyras Vladimiras Ivasiukas. Iki šiol jis laikomas kultine Ukrainos asmenybe. V.Ivasiukas - kelių dešimčių dainų, tapusių hitais, autorius.
Tačiau 30 metų V.Ivasiuko gyvenimas tragiškai nutrūko. 1979 metais jo kūnas buvo aptiktas pakartas Lvovo priemiestyje. Kompozitoriaus buvo sulaužyti pirštai ir subjaurotas veidas.O pakaruoklio kojos rėmėsi į žemę. Akivaizdu, kad vyras buvo kankinamas prieš mirtį. Nors oficiali versija – savižudybė, tačiau kompozitoriaus artimieji ir draugai laikėsi savo: jis buvo nužudytas. Bičiuliai prisiminė, kad likus kelioms dienoms iki tragedijos V.Ivasiuką sekė kažkokie žmonės. Greičiausiai norėjo išsiaiškinti, kada jis būna vienas. Grasino. Vladimiras slėpė tai nuo tėvo ir sesers, o štai draugams papasakojo.
V.Ivasiukas taip pat neįtiko ir vietos valdžiai. Tai buvo laisvo, nepriklausomo žmogaus parašytos ir verčiančios susimąstyti dainos. Jo nekentė ir ukrainiečių nacionalistai, nors V.Ivasiukas kvietė palaikyti taikius santykius su kitomis tautomis.
Jauno kompozitoriaus ir poeto kūryba žavėjosi paprasti žmonės, tūkstančiai pasirengusių eiti paskui jį. Išsimokslinęs, aktyvus, jaunas vyras galėjo bet kuriuo momentu pasukti į politiką ir būtų daugeliui kėlęs pavojų.
Mažai kas žino, kad 1979 metais į V.Ivasiuko laidotuves susirinko ne mažiau žmonių, nei po metų į V.Vysockio Maskvoje. Ukrainoje į gatves išėjo milijonai žmonių. Jie raudojo, neleido įdėti karsto į mašiną, nešė ant rankų. Nežinomi žmonės iškabino Černovcuose lapelius: „Visų neiškarsite, tauta bunda!“.
Todėl dėl savo gyvybės bijojo ir Sofija. Juk ji buvo mylimo kompozitoriaus bendražygė, dainavo jo dainas. „Ką padarytų vyras dėl mylimos moters, norėdamas apsaugoti ją nuo iškilusios grėsmės? Nutrauktų su ja santykius!“, - paklausė ir pats atsakė V.Spesivcevas.
Anot jo, būtent taip ir nutiko. V.Ivasiukas supratęs, kad ne tik jo, bet ir jo mylimosios Sofijos gyvybei iškilo pavojus, paprašė jos išsikraustyti iš Černovcų į Jaltą. Moteris taip ir padarė, pasiėmusi su savimi ir nebejaunus tėvus. O gerbėjams buvo pranešta: dainininkė turi sveikatos problemų, todėl jai reikia kuo greičiau pakeisti klimatą. Tačiau persikeliant į Jaltą, S.Rotaru jau buvo A.Jevdokimenkos žmona.
„V.Ivasiukas suprato, kad neišvengs mirties, todėl patikėjo savo mylimą moterį brandžiam, rimtam ir stipriam vyrui“,- tikino Viačeslavas.
„Sūnus man sakė, kad neturi teisės rizikuoti Sofijos gyvybe“, - prieš pat mirtį tvirtino V.Ivasiuko tėvas, rašytojas Michailas Ivasiukas, pragyvenęs savo sūnų 16 metų. Anot jo, S.Rotaru, atlikusią dainas rusų kalba, ne kartą buvo sutinkama savo tėvynėje prakeiksmais ir grasinančiais plakatais nužudyti.
S.Rotaru neneigė, kad ketino pagrobti jos vaiką
Rusų žurnalistams taip ir nepavyko aptikti V.Spesivcevo skleidžiamos informacijos, kad V.Ivasiukas buvo S.Rotaru sutuoktinis. Internete rašoma, kad 30 metų vyras nė karto nebuvo vedęs, o paskutiniais savo gyvenimo metais susitikinėjo su kažkokia Tania. „Internete rašoma, kad aš turiu du sūnus. O iš tikrųjų – penkis“, - gūžčiojo pečiais V.Spesivcevas. - Ne visada galima tikėti „oficialiais duomenimis“. Nes kartais tenka slėpti tiesą, o pateikti pasaką“.
„Nesąmonė, kad sovietmečiu tokio solidaus amžiaus vyras (tais laikais 30 metų - rimtas skaičius) galėjo būti nevedęs, - įsitikinusi žinoma ukrainiečių istorikė ir rašytoja Serafima Čebotar. – Pagal tuometinės partijos ir vyriausybės politiką kiekvieno 25 metų amžiaus žmogaus pase turėjo būti civilinės metrikacijos skyriaus spaudas. Antraip - netvarka!“.
Tačiau nė karto savo interviu nei pati Sofija, nei kuris nors iš jos aplinkos žmonių nė žodžiu neprasitarė nei apie jos tariamą pirmąjį vyrą, nei apie jos dukterį.
„Duktė yra. Juk būtent filmuojant filmą „Siela“ ir pagrobė Sofijos mergaitę. Tiesa, po to grąžino. Į tą reikalą buvo įsipainioję labai rimti žmonės. Tikriausiai norėjo įbauginti dainininkę. Priversti dainuoti ne paprastiems žmonėms patinkančias dainas, o daineles apie nieką. Ir S.Rotaru po to pradėjo dainuoti pilietines dainas“, - tvirtino V.Spesivcevas.
Tuo tarpu pati S.Rotaru neseniai viename savo interviu pasakė: „Jei ne V.Ivasiukas, aš nebūčiau tapusi dainininke, o gal manęs apskritai nebebūtų buvę šioje žemėje“. Aišku viena, kad tarp jų buvo tvirta kūrybinė sąjunga.
Sofija patvirtino, kad filmuojant juostą „Siela“ iš tikrųjų grasino pagrobti jos vaiką. Tačiau sūnų, tada dar visai mažą Ruslaną. Paklausta, ar vis dėlto V.Ivasiukas buvo jos vyras ir jiedu susilaukė dukters, garsi dainininkė tik ranka numojo.
Filmuojant muzikinę melodramą „Siela“ S.Rotaru teko išgyventi ne tik sunkią ligą, bet ir baimę dėl šantažistų provokacijų. Sklandė ir kitos kalbos... Kad filme pagrindinį vaidmenį turėjo suvaidinti A.Pugačiova. „Seniai norėjau sukurti muzikinį filmą, kur pagrindinį vaidmenį atliktų Ala Pugačiova, - pasakojo režisierius Aleksandras Stefanovičius. – Tada ji buvo mano žmona ir strimgalviais populiarėjo. Aš jai padėjau. O jos darbas kine – tai buvo mūsų didžiulio plano dalis užkariaujant estrados olimpą. Ala jau buvo nusifilmavusi dviejų mano filmų epizoduose. Tačiau mes svajojome apie didžiulį projektą, sukurtą specialiai jai. Apgalvojau įvairius variantus – nuo miuziklo iki istorinės dramos apie tautos heroję, Jemeljano Pugačiovo bendražygę. Tą siužetą aš rimtai aptarinėjau su Sergejumi Michalkovu“.
Galų gale buvo sukurtas scenarijus filmui „Recital“ – apie merginą iš provincijos, atvykusios užkariauti sostinės ir tapusios žvaigžde. Alos heroję vaikystėje vaidmenį turėjo suvaidinti tuometinė jos devynmetė duktė Kristina Orbakaitė. „Ji vaidino labai talentingai ir nuoširdžiai, - sakė A.Stefanovičius. – Tačiau jau pirmoji filmo „Recital“ filmavimo diena Maskvoje buvo paskutinė...“.
Iš tikrųjų iš pradžių filme „Siela“ pagrindinis vaidmuo buvo patikėtas A.Pugačiovai. „Į filmavimo aikštelę netoli stadiono „Lužniki“ A.Pugačiova atėjo apsirengusi kažkokiais plevėsuojančiais drabužiais. Bet paprašyta griežtai atsisakė persirengti patvirtintu vaidmeniui kostiumėliu. Negana to, pakėlė didžiulį skandalą. Įsikibusi antrajam filmo režisieriui į atlapus, suplėšė jo paltą. Todėl visa filmavimo grupė kategoriškai atsisakė su ja dirbti, - pasakojo A.Stefanovičius. - Mes grįžome į kino studiją ir grąžinome aparatūrą. Tuometinis „Mosfilm“ generalinis direktorius, milicijos generolas N.Sizovas, į kurio kabinetą ir susirinkome tiesiai iš filmavimo aikštelės, išklausė mus ir pasakė: „Šiais metais kino studijoje suplanuota muzikinio filmo gamyba. Ir jis turi būti nufilmuotas. Antraip, „Mosfilm“ neįvykdys gamybos plano. Filmuokite, ką norite. Sukitės, kaip norite, tačiau neįtilpus į numatytą laiką, 5000 darbuotojų liks be premijų. O tu čia daugiau nebedirbsi. Pokalbis baigtas“, - griežtai pridūrė generalinis direktorius pasisukęs į A.Stefanovičių.
„Žodžiu, reikėjo filmą gelbėti. Štai tada aš ir prisiminiau S.Rotaru, su kuria buvo pažįstamas penkerius metus dar iki pažinties su A.Pugačiova. Sėdau į traukinį ir nuvykau į Jaltą, kur gyveno Sofija“, - sakė režisierius.
S.Rotaru nenorėjo kišti kojos savo pagrindinei varžovei
Anot A.Stefanovičiaus, S.Rotaru ne iš karto sutiko. Net pateikė kelias sąlygas: „Pirmiausiai tai turėtų būti kito scenarijaus filmas ir kitu pavadinimu. Antraip, galvos, kad pakišau koją savo varžovei. Man skandalai nereikalingi. Aš neturiu nieko prieš Kristiną, bet kaip jūs įsivaizduojate: Pugačiovos duktė vaidina Rotaru vaikystėje? Liaudis to nesupras“. Žinoma, režisieriui buvo labai sunku išmesti jau nufilmuotus filmo epizodus, kuriuos puikiai suvaidino Kristina. Tačiau jis suprato, kad Sofija - teisi. Per dvi savaites A.Stefanovičius su scenaristu parašė naują scenarijų. Bet ne apie žvaigždės atsiradimą, o jos užgesimą. Netrukus vietoj nepavykusio „Recital“ pradėtas kurti filmas „Siela“.
„Prieš filmuojant filmą Sonia paprašė manęs: „Žinai, Saša, aš norėčiau tą filmą išnaudoti ir visiško savo įvaizdžio pakeitimui. Sugalvok ką nors, juk tu tai moki“. Tada režisierius kartu su filmo dailininkais, grimuotojomis, stilistais padarė S.Rotaru efektingą šukuoseną, gana ryškų makiažą, pamokė labiau gracingų judesių. „Sofija tuo metu buvo ką tik grįžusi iš Kanados, kur nusipirko nemažai madingų drabužių: kelnių, palaidinukių, ne vieną suknelę. S.Rotaru herojė filme atrodė stilingai ir šiuolaikiška moteris. Svarbiausia – atnaujino savo repertuarą „Mašina vremeni“ dainomis, todėl ir jos auditorija gerokai išsiplėtė“, - sakė A.Stefanovičius.
Mokėsi aktoriaus meistriškumo paslapčių
„S.Rotaru – viena atsakingiausių ir pareigingiausių aktorių, kokių retai sutiksi. Tai visiška Alos priešingybė. Jau pirmąją filmavimo dieną, atėjus į darbą, pamačiau ją grimo kambaryje apsiašarojusią. Stropioji Sofija atėjo lygiai dešimtą valandą ryte, kaip ir buvo numatyta pamaina. Bet pamatė ant pavilijono durų pakabintą spyną. Juk ji nežinojo, kad kine niekas neprasideda laiku. Pagalvojo, kad filmą dėl kažkokių priežasčių uždraudė ir daugiau nebebus filmuojama“, - pasakojo A.Stefanovičius.
Sofijos filmo partneriu buvo Rolanas Bykovas, puikiai suvaidinęs koncertų administratoriaus vaidmenį. Juk jis ir talentingas režisierius, bet sovietmečio vadovybė neleido jam kurti filmų. Todėl Rolanas dalijo visiems patarimus: kur kamerą pastatyti, kokiu planu filmuoti ir taip toliau. Tačiau pyktis su juo A.Stefanovičius nenorėjo ir netrukus jis atrado išeitį. „Rolanai, turime rimtą problemą. Sofija – graži moteris, puiki dainininkė, tačiau ne aktorė. Gal galėtum padėti“, - paklausė Aleksandras.
„Aš su malonumu, bet ar ji manęs nepasiųs?“, - klausimu į klausimą atsakė R.Bykovas.
„Aš su ja pakalbėsiu“, - pasakė režisierius ir nuėjo pas S.Rotaru.
„Sofija, tu - nuostabi! Tave įsimylėjusi visa mūsų grupė. Tarp jų ir aš. Bet tu ne visai užtikrintai jautiesi prieš kamerą“, - rėžė jis jai.
„Taip, aš ir pati tai suprantu, - atsakė ji. – Tačiau mano kita profesija. Štai ant scenos aš visai kitaip jaučiuosi!“.
„Kaip manai, o gal tau vertėtų pasimokyti aktoriaus meistriškumo iš R.Bykovo?“, - iš tolo pasiteiravo režisierius.
S.Rotaru akies krašteliu pažvelgė į Rolano pusę ir tyliai paklausė: „O jis manęs nepasiųs?“.
„Pamėginsiu jį įkalbėti“, - šyptelėjo režisierius ir nuėjo. Netrukus S.Rotaru ir R. Bykovas vaikštinėjo po filmavimo aikštelę apsikabinę. „R.Bykovas nebesikišo į mano darbą, o Sofija tobulėjo kaip aktorė tiesiog mano akyse“, - sakė A.Stefanovičius.
Sulaukė grasinančio laiško
S.Rotaru visada laikydavosi kaip karalienė. Tačiau mažai kas žinojo, kiek jai tas kainavo. Filmavimo grupei atvykus į Jaltą, Sofijos vyras A.Jevdokimenka pranešė apie žmonos paūmėjusią ligą ir kad ji paguldyta į ligoninę. Režisierius aplankė dainininkę ligoninėje ir pamatė, kad rimti reikalai. Juk visą laiką S.Rotaru kankinęs bronchitas privertė ją persikelti ir į gimtąją Moldaviją, o vėliau į Jaltą, kur ypatingas klimatas. Tačiau praėjus trims dienoms pagrindinė filmo herojė vėl buvo filmavimo aikštelėje. Tiesa, po kiekvieno dublio ji be jėgų krisdavo į krėslą ir virpėdama įkvėpdavo vaistus per inhaliatorių.
Bet tada Sofija turėjo ne vien sveikatos problemų. Filmavimo metu S.Rotaru gavo grasinantį laišką: nesumokėjus nurodytos pinigų sumos, bus pagrobtas jos vaikas. Milicijoje į tai pažiūrėjo labai rimtai. Ruslaną pervežė į saugomą namą prie Simferopolio. Tačiau Sofija Michailovna liko Jaltoje, vaikštinėjo gatvėmis, filmavimai vyko stebint žiūrovų miniai. O jei tarp jų ir slėpėsi ginkluotas nusikaltėlis? Laimė, pavyko išsiaiškinti pagrobėją ir jį sučiupti. Netrukus paaiškėjo, kad jis iš pasiturinčios, aukšto Jaltos valdininko šeimos.
Gamtovaizdžių filmui „Siela“ ieškota ir Kretingoje
Anot A.Stefanovičiaus, filmuojant „Sielą“ netrūko ir komiškų bei tragiškų epizodų. Filmo dailininke buvo S.Obrazcovo lėlių teatro vyriausioji dailininkė Alina Spešneva. Talentinga ir žavinga moteris. Būtent jos ištaigingame bute, per kurio langus matosi Didysis teatras, ir buvo filmuojami pagrindinės filmo herojės namai. „Mes su Alina dairėmės ir gražių gamtovaizdžių natūralioms filmo scenoms. Prisiminiau kažkada dar Alos papasakotus įspūdžius iš Lietuvos pajūrio. Ji ir patarė pasižvalgyti po Palangos apylinkes ir artimiausius miestelius. Taip ir atsidūrėme Kretingoje. Тen mums besėdint su Alina restorane, prisiartino įtartinas tipas. Prisėdo prie mūsų. Bekalbant, jis demonstratyviai perdėjo iš vienos kišenės į kitą įspūdingo dydžio pistoletą. Nepamirškite, kad tada buvo 1981 metai! Tiek banditų, kiek vėliau jų atsirado, tada dar nebuvo.
„O šita gražuolė su jumis? - netikėtai paklausė pašnekovas. – Ji man labai patinka. Aš už ją duosiu tiek gintaro, kiek ji sveria!“. Mintyse apskaičiavau, kad tai turėtų būti du nemaži maišeliai! Manau, kad tai buvo vietinės reikšmės mafijozas. Mums vos pavyko juo atsikratyti. Vėliau prisiminus tą nutikimą Kretingoje garsiausiai už visus juokėsi Alina... Tiesa, filmui jau pasirodžius didžiuosiuose ekranuose, ji nusižudė iššokusi per to paties buto, kur ir vyko filmavimas, langą. Tam buvo asmeninių priežasčių. Štai tokia liūdna istorija“, - ir besišypsantis režisierius iš karto surimtėjo.
Dovana - ištaigingi kailiniai
„Mosfilm“ kino studijoje šią juostą visi vadino „sielos švente“. Filmuojant Jaltoje, A.Stefanovičius gyveno viešbučio trijuose liukso klasės kambariuose. Viename jų didžiuliame balkone beveik kas vakarą liejosi vynas, o gražios moterys buvo nuolatinių užstalių puošmenos.
Viena vakarą kažkas pašaukė A.Stefanovičių iš gatvės. Žiūri, apačioje stovi jo senas bičiulis Alikas Taivančikas. „Dabar jis labiau žinomas kaip Alimžanas Tochtachunovas, gerbiamas verslininkas ir rėmėjas. O tada jis teturėjo pravardę „Taivančikas“ ir nešiojo „įteisinto vagies“ titulą, todėl jo niekas į viešbutį ir neįleido. „Jūs ką, juk tai žinomas Uzbekistano režisierius, valstybinės premijos laureatas“, - aprėkė A.Stefanovičius restorano duris užtvėrusį darbuotoją, kuris iš karto ėmė lanksytis atvykėliui. Po to abu užlipo laiptais į A. Stefanovičiaus kambarį. Šeimininkas pasodino Aliką prie stalo. Tačiau šuniškai budrus restorano darbuotojas prisiminė matęs šio vyro veidą tarp paskelbtų ieškomų piliečių nuotraukų, iškabintų viešbučio tarnybinėse patalpose.
„Tuo metu Taivančikui buvo iškelta byla dėl veltėdžiavimo ir štai, įsivaizduokite, mes lėbaujame balkone, upeliais teka muskato vynas, o prie viešbučio sustoja kelios milicijos mašinos. Alikas iš karto suprato: „Saša, tai manęs!“. Štai ir „OMON“ grupė pasuka viešbučio durų link. Aš pasikviečiu operatorių E.Klimovą. Jis su žmona Lilia paslepia Aliką savo kambaryje. „OMON“ įsiveržia į mano kambarį, tačiau Taivančiko neranda. Prasideda visų kambarių patikrinimas. Milicijos ypatingam būriui pradėjus belsti į E.Klimovo kambarį, duris atidaro jo pusiau apsinuoginusi žmona. „Pas mus medaus mėnuo! Niekam neleisiu manęs trukdyti", – sušuko ji ir užtrenkė jiems duris prieš pat nosis. Alikas buvo išgelbėtas!
Su Sofija Alikas seniai draugauja. „Prisimenu, Maskvoje netikėtai spūstelėjo 20 laipsnių šaltis, o tuo metu Jaltoje dar buvo pakankamai vasariškas oras. Todėl S.Rotaru atskrido į Maskvą lengvai apsirengusi. Prie lėktuvo trapo Sofiją pasitiko Taivančikas ir plačiu mostu apgaubė jos pečius ištaigingais kailiniais. Ar reikia aiškinti, kad tai buvo dovana? Alikas – labai dosnus žmogus“, - sakė A.Stefanovičius.
„Dirbti su tokia nuostabia ir talentinga dainininke kaip S.Rotaru, man buvo tikra likimo dovana. Didžiulė laimė bendrauti su tokia moterimi. Todėl ir filmas pavyko. Aš jau nekalbu apie jo populiarumą tarp žiūrovų“, - pridūrė jis.
