Išlipusi iš lėktuvo Rima pajuto savotišką apreiškimą. Jos kūnu tarsi perbėgo elektros srovė.
„Išvydau sielai artimą kraštovaizdį, ispaniškas oras mane jaudino lyg mylimo vyro kūno kvapas. Pamaniau, kad vieną dieną čia įsikursiu visam laikui“, – savo nuojautas prisiminė R.Paukštė.
Po tokių, atrodytų, banalių minčių praėjo keleri metai. Rima nepamiršo savo troškimo.
„Jei ko nors stipriai noriu, to užtenka, kad imčiausi veikti. Apie pasekmes negalvoju“, – kalbėjo meniškos sielos moteris.
Prieš trejus metus Rima su antruoju vyru Valdemaru ir dviem vaikais iš pirmosios santuokos Ieva ir Gerardu pardavė Vilniuje turimą turtą ir išvyko į Ispaniją gaudyti laimės paukštės.
Saulėtame balto smėlio paplūdimiais garsėjančiame Kosta Blankos regione, Chavėjos miestelyje, esančiame tarp Valensijos ir Alikantės, gyvenanti R.Paukštė niekada nesigailėjo dėl savo žingsnių.
„Šiltas klimatas, žmonės, jūra, maistas mane įkvepia kurti“, – džiaugėsi pašnekovė, išleidusi spalvingą albumą „Stalo dekoras. Idėjos jūsų šventėms“.
Daug besišypsanti Rima – tarsi žmogus orkestras.
Iš profesijos R.Paukštė yra choreografė. Kurį laiką ji dirbo pedagoge, o vėliau su pirmuoju vyru pasuko į verslą – atkūrus nepriklausomybę įkūrė renginių organizavimo bendrovę.
Šiame versle ji daug dėmesio skirdavo erdvės, kurioje būdavo rengiamos šventės, aplinkai.
„Taip susidomėjau stalo dekoru. Norėjosi visumos – kad būtų gražu, jauku ir skanu“, – aiškino pašnekovė.
Iki šiol ji savaitgaliais ar per šventes savo šeimos narius sodina prie puošniai padengto stalo.
„Šeima man didžiausia vertybė. Esu nepaprastai laiminga, nes turiu nuostabiausią vyrą pasaulyje“, – švytinčiomis iš laimės akimis apie savo antrąjį sutuoktinį kalbėjo Rima.
Iki pažinties su vienuolika metų jaunesniu Valdemaru Paukšte interjero dekoro specialistės gyvenime netrūko ašarų ir skausmo.
– Kai pirmoji jūsų santuoka iširo, likote su dviem mažais vaikais.
– Kiekvienam žmogui tenka patirti didesnių ar mažesnių išgyvenimų. Kai vyras mane paliko, Ievai buvo penkeri, o Gerardui – ketveri. Išgyvenau tragediją. Pirmieji dveji metai buvo sunkiausi. Aš dar kurį laiką vyliausi, kad vyras grįš į šeimą.
Nutekėjo nemažai vandens ir manau, kad jau atsakiau sau į klausimą, kodėl sugriuvo pirmoji santuoka. Mes kartu nebuvome pakankamai laimingi.
Partneriai turi žiūrėti į vieną pusę ir tobulėti. Jei vienas kuria santykius, o kitas ne, atsiranda trintis.
Mes su pirmuoju vyru abu buvome stiprios asmenybės. Tokie žmonės tik tuomet sugeba gyventi kartu, jei yra išmintingi ir geba pažaboti savo ambicijas.
Jei stiprias asmenybes valdo kategoriškumas, anksčiau ar vėliau santykiai nutrūksta.
– Kur sunkiomis akimirkomis ieškojote paramos?
– Padėjo malda ir laikas. Dar jaunystėje turėjau ginekologinių problemų – gydytojai bandė įteigti, kad negalėsiu susilaukti vaikų. Bet mano maldos buvo išklausytos ir aš pagimdžiau du vaikus.
– Bet po kurio laiko praradote vyrą.
– Dabar negalvoju, kad praradau. Iš mano gyvenimo jis išėjo dėl to, kad jau nebegalėjo daugiau nieko duoti.
Ne visi vyrai sukurti šeimai.
Kol gyvenome kartu, prašydavau Dievo, kad vyras labiau mylėtų vaikus ir mane. Jutau, kad nėra pilnatvės.
Būtų galima pasiteisinti, kad buvome užsiėmę verslu. Bet juk galima per dieną kartu praleisti penkias minutes. Jei jos yra tikros, jausmai gyvuoja. Jei nėra tų penkių minučių, viskas netenka prasmės.
Dievas sudėlioja viską taip, kaip turi būti. Nebūtinai tai, ko trokštame, yra teisinga.
– Kai santuoka subyrėjo, ko maldomis prašėte – naujos meilės ar sielos ramybės?
– Pirmiausia prašiau jėgų, kad pajėgčiau atleisti buvusiam vyrui.
Nors išgyvenau skyrybų skausmą, suvokiau, kad nieko nevyksta atsitiktinai. Savo mąstymu, elgesiu pritraukiame tam tikrus įvykius, žmones. Jei norime gyvenime pokyčių, sena turi sugriūti tam, kad būtų pastatyta nauja.
Skyrybomis Dievas man parodė, kad stato kai ką nauja, tačiau skausmą vis tiek reikėjo išgyventi.
Atsigavusi emociškai bandžiau įsivaizduoti žmogų, su kuriuo norėčiau dalytis savo gyvenimu. Troškau, kad jis būtų doras, šeimyniškas, laisvos sielos, atsakingas, mylėtų mane ir mano vaikus. Apie išorinius dalykus negalvojau.
– Kiek laiko praėjo po skyrybų, kai sutikote Valdemarą?
– Maždaug penkeri metai. Susitikome atsitiktinai, klube. Labai mėgstu šokti. Po skyrybų stengiausi būti tarp žmonių, neužsidaryti tarp keturių sienų.
Visoms moterims, patiriančioms slogius išgyvenimus, patariu rasti vietą, kur jos galėtų nusiraminti ir atsipalaiduoti.
Vieniems reikia šurmulio, kitiems – vieno žmogaus, kuris būtų pasiryžęs milijoną kartų klausytis to paties, tretiems – gamtos ramybės.
Valdemaras man iškart patiko – aukštas, mandagus. Visą vakarą šokome, o prieš atsisveikinant jis paklausė, kiek man metų. Pasakiau, kad man 33 metai, esu išsiskyrusi ir auginu du vaikus.
Maniau, kad po tokio prisistatymo kavalierius pasipustys padus. Bet jis lyg niekur nieko paprašė mano telefono numerio.
Jutau, kad tai rimtas žmogus, tačiau mane trikdė vienuolikos metų amžiaus skirtumas.
Todėl kurį laiką laikiausi atstumo, nesutikau susitikti, net neatsakinėjau į žinutes. Bet Valdemaras buvo atkaklus.
Mano vaikams jis iškart tapo autoritetu. Ir sūnus, ir duktė nekantriai laukė, kada mes su Valdemaru susituoksime, nes norėjo kuo greičiau jį vadinti tėčiu. Iki santuokos draugavome metus.
– Įvairiose knygose moterims gausu patarimų, kaip suvilioti patinkantį vyrą. Ar draugystės pradžioje stengėtės kaip nors išskirtinai įtikti mylimajam?
– Buvau natūrali, nesistengiau atrodyti geresnė. Visoms moterims patariu užmezgus santykius išlikti savimi, nes tik taip patikrinsite, ar sutikote jums skirtą žmogų.
Kai vyras myli moterį, myli visokią – linksmą, liūdną, pasipuošusią ir ne. Juk neįmanoma kiekvieną akimirką atrodyti lyg gimtadienio dovanai, perrištai raudonu kaspinu.
– Apie Valdemarą kalbate susižavėjusi. Kuo jis išskirtinis?
– Kiekvienai moteriai palinkėčiau tokio atsidavusio ir atsakingo vyro. Valdemaras jautrus, galantiškas, subtilus ir išmintingas. Man patinka, kad jis daug skaito, nebijo keistis.
– Gal ir su antruoju vyru bandėte imtis bendro verslo?
– Ne, niekada kartu nedirbome. Mano veikla Valdemaras žavisi, tačiau jis – kito sukirpimo. Mes vienas kito nelaužome.
– Prieš trejus metus susikrovėte būtiniausius daiktus ir su šeima išvykote gyventi į Ispaniją. Ar negąsdino nežinia, juk iš pradžių dar gerai nenutuokėte nei kur gyvensite, nei kuo užsiimsite?
– Apie tokius dalykus niekada negalvoju. Jei ko nors noriu, to užtenka, kad imčiausi žygių.
Kad aplankytų sėkmė, reikia išjungti protą ir nesidairant į šalis judėti kryptimi, kurią rodo širdis. Tuomet viskas lyg mozaikoje dėliojasi.