JAV apsigyvenęs lietuvis suprato, kas paverčia žmogų stachanoviečiu

Nesimaudyti. Neplaukioti. Nebraidyti. Nežvejoti. Mėnulyje plyti Ramybės jūra, kurioje nusileido pirmasis žmogus. Amerikietis. Jis žengė mažą žingsnelį ir JAV laimėjo prieš Sovietų Sąjungą. Publicistas Tomas Rekys jaunystę praleido Sovietų Sąjungoje, vaikus pradėjo auginti nepriklausomoje Lietuvoje, o po to nuskrido ir žengė žingsnį JAV. Bet tai nebuvo jo gyvenimo pergalė.

Daugiau nuotraukų (1)

Artūras Pučėta

Jan 7, 2014, 6:54 PM, atnaujinta Feb 17, 2018, 8:26 PM

Atvykęs prie Mičigano ežero lietuvis iškart pastebėjo įspėjantį užrašą „No Swimming, No Wading, No Boating“. Tokia lentelė tiktų ir prie Ramybės jūros Mėnulyje, kurio sovietams nepavyko užkariauti. Nepavyko jiems užkariauti ir T.Rekio proto.

Galbūt todėl, kad jo protas buvo aukščiau negu sovietinio kareivio batai (taip atrodo skaitant T.Rekio knygą „Sovietų armijoje“).

Doc. dr. Regimantas Tamošaitis teigia, kad T.Rekio prisiminimai iš tarnybos sovietinėje armijoje – unikalus epochos dokumentas ir įdomus, traukiantis pasakojimas. Sovietų armijoje T.Rekys tarnavo 1973–1975 metais.

Savo knygoje jis pavaizdavo, kaip sovietų valdžia beverčių darbų našta armijoje iš milijonų jaunų vaikinų formavo mašinos sraigtelius. Žmonių su sraigtelio psichologija T.Rekys per gyvenimą sutiko ne vieną. Ir ne tik Sovietų Sąjungoje... Apie tai Čikagoje gyvenantis publicistas sutiko pasidalyti mintimis su lrytas.lt.

– Kaip kilo mintis parašyti apie savo patirtį sovietų armijoje?

– Iš tiesų knygą parašiau senokai – 2007 ar 2008 metais. Dirbau tada apsaugininku, nuobodokas toks budėtojo darbas, tad į galvą kilo visokios mintys, prisiminimai. Bet tai nebuvo knygos intencija. Rašiau turėdamas minty savo artimuosius, siunčiau jiems pasiskaityti atskiromis dalimis.

Mano tuos rašymus užsižiūrėjo „Metų“ žurnalo redakcija. Jie ir sugalvojo, kad reikia išleisti knygą. Aš tiesiog neprieštaravau. Knygos pirma dalis prieš tai ir buvo publikuota tame žurnale.

– Skaitant knygą susidaro įspūdis, kad net pašaudyti negaunančio sovietinio kario kasdienybė – laiko švaistymas, vaidyba, apsimetinėjimas. Bet juk tarnyba desanto kuopoje skiriasi nuo tarnybos radiolokacijos dalinyje. Ar tikrai sovietų kariai neišmoko kariauti?

– Apibendrinti bandžiau ideologinio auklėjimo atžvilgiu. Daug dalykų bendra buvo absoliučiai visuose daliniuose ir netgi yra iki šiol (sprendžiant iš įvairios žiniasklaidos). Pavyzdžiui, varginantis buitinis kuitimasis ir jaunų karių engimas. Patys sovietai, siekdami realaus efektyvumo, buvo priversti kurti specialiuosius dalinius (OMON, Alfa, Vimpel). Be abejo, galime vaizduotis, kad ten kovinio parengimo principai kiti, tikrai rimtesni. Tačiau sprendžiant iš jų atliktų abejotinos vertės operacijų „Nord-Ost“ teatre Maskvoje ar Beslano mokykloje – nieko gero ir ten.

– Kaip jus pakeitė tarnyba armijoje? Ar išmokote ko nors naudingo?

– Pasendino dvejais metais ir tiek. Naudos jokios. Vienas mano buvęs klasės draugas tarnavo desanto daliniuose, išmoko muštis. Visa nauda iš to – kažką sumušė grįžęs ir sėdo į kalėjimą... Kitokių naudų nežinau.

– Jūs rašote, kad anuomet visa Sovietų Sąjunga Lietuvą vadino Vakarais, netgi Mažąja Amerika. Likimas taip susiklostė, kad laimėjote Žaliąją kortą ir su šeima persikėlėte į Čikagą – tikrąją Ameriką.

– Į JAV atvykome prieš pat naująjį tūkstantmetį. Naujuosius metus tada sutikome visa šeima kartu (žmona ir du paaugliai vaikai), ką tik išsinuomotame bute, viename iš Čikagos priemiesčių. Išėję laukan patyrėme, kad miestas aplink kaip miręs. Tamsu, tylu... Amerikiečiai Naujųjų nešvenčia ir tai buvo viena iš pirmųjų mūsų keistų patirčių Amerikoje.

– Iš jūsų tekstų galima suprasti, kad tokių keistų patirčių buvo apstu. Kokius darbus teko išbandyti, kad įsitvirtintumėte JAV?

– Užsiimu viskuo, kuo ir dauguma mano amžiaus emigrantų: nuo valytojo iki statybininko...

Nors juodu darbu nesibjauriu, bet pats kreivokai žiūriu į buvusius dėstytojus, direktorius, inžinierius, kai jie savo turėtą padėtį iškeitę į valytojų ir tarnų pareigas. Ne dėl pačio pasikeitimo, o kad jie tuo patenkinti. Nes daugiau uždirba.

Mano požiūris į amerikinį gyvenimą ir apskritai kapitalistinės būties „palaimą“ kritiškas, esu daug rašęs „Metų“ žurnalui. Galiu pridurti – būdamas mėgėjas stebėti reiškinius, juos įvertinti ir apibendrinti, įvardinau sau pirmąjį įspūdį atvykus į JAV: tai ta pati SSRS!

Doleriai laisvės nesuteikia

– Ar Čikagą pasirinkote dėl to, kad tenai gyvena didelė lietuvių bendruomenė?

– Žinojau, kad Čikagoje yra lietuvių, tai šiek tiek drąsino, pagaliau viltys ir pasitvirtino. Tautiečiai saviems padeda, teikia visokeriopos informacijos ir t.t.

Svarsčiau ir Niujorko variantą, bet nulėmė tai, kad pavyko susisiekti su Čikagoje gyvenančiais lietuviais, kurie priima pas save laikinai apsigyventi. Be abejo, ne veltui. Surasti laiduotojų gyvenimo pradžiai reikalauja ir pačios Žaliosios kortos reglamentas.

– Kokių lūkesčių turėjote?

– Lūkesčiai, ko gero, buvo standartiniai. Prasigyventi, sutaupyti dolerių, grįžti... Lyg ir nieko blogo. Doleriai niekada nepamaišys, vaikai štai baigs mokslus, išmoks angliškai, įgysime amerikines pilietybes...

Tačiau ne viskas taip paprasta. Vaikai ne tik mokslus baigė, bet spėjo ir susituokti, šeimas sukurti. Ir apie kokį nors grįžimą jau nebekalba, jaunimui rūpi tik darbai ir karjera, o Lietuva – nebent atostogų. Kurių irgi ne per daugiausia: amerikiniu standartu – 5 dienos per metus. Tenka laukti pensinio amžiaus...

– Jūsų bičiulis literatūrologas R.Tamošaitis rašė, kad Žaliosios kortos laimėjimą laikote gyvenimo klaida. Juk Amerika pasaulyje vadinama galimybių šalimi – ar mėgdamas stebėti neatradote galimybių sau?

– Tai daugiau toks filosofiškai apibendrinantis verdiktas. Emigracijoje gavau iš esmės viską, ko norėjau, tačiau nesitikėjau kainos. Čia tiesiog baigėsi gyvenimas, ir viskas. Lietuvoje tegul ir pusalkanis, bet gyveni (tėvynė visgi, artimieji, draugai). O Amerikoje, tegul ir sotus, bet ne gyveni, o tik kuri tą gyvenimą... Ir iki pat gyvenimo galo, nes sistema neleidžia atsikvėpti.

Tikėjausi glaudesnio bendravimo su Lietuva, bet nesitikėjau, kad amerikiečiai gyvena praktiškai be atostogų. Paaiškėjo, kad dolerių turėjimas laisvės dar nesuteikia.

Galimybių Amerikoje daugiau jaunimui, ypač vilioja studijų įvairovė. Vyresnio amžiaus žmonėms tenka jau susitaikyti su kuklesne biografija – ne su tuo, ką teiktų galimybės, o tik ką teikia aplinkybės...

Čia daug lemia vadinamoji experience – patirtis. Alga kyla per ilgų metų pastovų darbą. Tačiau vyresnio amžiaus imigrantams jau nebe laikas pradėti taip viską iš naujo. Reikia juk ir šeimą išlaikyti. Ir egzistenciją tenka forsuoti – rinktis juodus, bet visai neblogai apmokamus darbus. Aš pats čia irgi jokia ne išimtis.

– Kokią įdomiausią profesiją teko išbandyti? Ar kuri nors buvo panaši į tarnybą sovietų armijoje?

– Įdomumą siečiau ne tiek su pačiu darbu (pavyzdžiui, koks galėtų būti kroviko darbo įdomumas?), kiek su to darbo aplinkybėmis. Pats pirmasis mano darbas buvo baldų kraustymas. Kadangi Amerika man tada buvo visiškai nauja, nepažįstama žemė, tikrai džiaugiausi galimybe vos ne kasdien bendrauti su vis kitais žmonėmis, matyti jų gyvenimo aplinką, išgirsti jų istorijas.

Nustebau patyręs, kaip daug amerikiečių kildina savo protėvius iš Lietuvos. Apie Lietuvą težino vos tik pavadinimą, bet puikiausiai ištaria savo turimą ar tėvų turėtą lietuvišką pavardę. Tai vadinamųjų grynuolių – praeito šimtmečio pradžios emigrantų – ainiai.

Kitas toks fizinis darbas buvo vonių restauracija. Ten jau reikėjo subtilios kvalifikacijos, o darbo egzotika panaši – beveik kasdien vis nauji žmonės, daugiausia vargetos (šiaip turtingesni senas vonias keičia naujomis), pasitaikė dirbti net narkomanų kvartale. Įspūdžiai tiesiog įdomūs...

Nuobodžiausia dirbti – ką bedirbtum – turtuolių rajonuose. Tyla, rimtis ir kartu šalta atmosfera. O jei darbas susijęs su rankpinigiais, tai mažiausiai jų gausi kaip tik iš turtuolių. Šituo ypač skundžiasi picų išvežiotojai, turtingų kvartalų jie stengiasi vengti.

Mintis lyginti darbus su sovietų armija nekilo. Gal dėl didelio laiko skirtumo. Bet pagalvojus, iš tiesų – juodų darbų juk teko dirbti tiek Amerikoje, tiek armijoje. Čia yra ką pamąstyti. Štai SSRS buvo laikoma darbininkų ir valstiečių valstybe, o betgi kaip tik buvo niekinamas paprasto darbininko darbas. Ir armijoje darbas kur kas dažniau vertintas kaip bausmės priemonė, nei pareigos.

O va štai JAV – toje kapitalizmo citadelėje – bet koks darbas yra gerbiamas, bent jau tikrai žvelgiama be jokios paniekos. Čia galima būtų teigti esant esminį skirtumą tarp šių dviejų pasaulio polių. Tačiau tai daugiau kultūros apraiška, pati darbo esmė ko gero visgi savaip adekvati.

Štai sovietai lipdė kažkokį naują žmogų – maždaug stachanovietį... (tai toks tipas, kuris dirba kaip pasiutęs vien iš idėjos...). Ir nieko neišėjo.

Tačiau užteko pasikeisti ideologinėms vertybėms – visi tapome stachanoviečiais... Nes už darbą imta pagaliau deramai mokėti, bent jau Amerikoje tai tikrai. Tad darbo atžvilgiu tipiškas amerikietis ir yra sovietinės sistemos tikslų įsikūnijimas. Tik tiek, kad jis dirba už pinigus. Čia lėmė skirtinga ekonominė sankloda. Sovietinė tiesiog nepasitvirtino.

Sovietai kažkada kalbėjo apie komunizmą, kuriame pinigų iš viso nebus. Bus galima imti iš valstybės viską, ko nori, kiekvienam pagal poreikius... Kas nustatys tuos poreikius, buvo nutylima, bet implikuojama, kad sovietinis žmogus bus aukštos moralės ir kuklus kaip koks asketiškas vienuolis...

Skamba utopiškai, tačiau kaip tik Amerika tokį komunizmą, galima sakyti, turi. Ir ne vien ji. Tai paprasčiausia kreditinė kapitalizmo sistema, kada kone kiekvienas gali pirkti, ką tik užsimanys, ir sąlyginai kalbant, – be pinigų. Jų nebūtina turėti kišenėje, tam yra bankai. Ir už gėrybes, kurių užsimanai (ir toli gražu ne pagal kokius vienuoliškus poreikius), atsiskaitysi visu savo tolesniu gyvenimu.

Sava komunistine egzistencija – sakytų sovietai. T.y. pastoviai iš algos dengdamas kreditus. Tūlas tik apytikriai pasidomi, kiek jam lieka nuo jo uždarbio.

Žino, kad lieka, kad neprapuls. Be abejo, tokia sistema nėra dar komunistinių idealų aukštumų – net turtingesnių vyrų žmonos su tomis kortelėmis įklampina savo šeimos biudžetą, bet toje sistemoje viskas numatyta. Advokatai pastoviai siūlo savo paslaugas, kaip išsukti klientą iš jo kreditinių skolų. Taip ir sukasi viskas. Bent jau žinai, dėl ko gyveni. Tereikia būti stachanoviečiu...

– JAV didžiuojasi, kad žmonės laisvi rinktis, ko jiems reikia. Jūs pastebite, kad šie laisvi žmonės neatsispiria pagundoms (pvz. narkotikams). O Sovietų Sąjungoje, priešingai, valdžia sprendė, ko žmonėms reikia. Vėl blogai. Kiekviena sistema turi savo instrukcijas. Ar įmanoma išeitis? Kaip pats sugebate likti stebėtoju, atsiriboti nuo sistemos?

– Taip, Amerikoje gali bildėti į savo liūną netrikdomas. Štai parduotuvėje gali pirkti svaigalų kada kiek nori, bet kaip po to dirbsi – tavo ir problemos. Laisvė, bet kartu ir visuomeninė kontrolė, vykdoma per darbo sistemą.

O sovietai bandė kontroliuoti asmens apsisprendimą ir tai laikėme individualių teisių pažeidimu. Ima štai parduotuvė ir neparduoda alkoholio po nustatytų valandų ar panašiai. Tačiau į darbą galėjai eiti ir prišniaukštęs... Svaigalais tada sėkmingai rūpindavo vadinamieji „taškai“.

Su tuo buvo kovojama ir tikimasi, kad kada nors štai toks sukontroliuotas asmeninis gyvenimas, žmogaus individualumo pažabojimas įves tvarką ir visuomeniniame gyvenime. Ims toks valstybiškai apdorotas žmogus ir dirbs sparčiai, gerai... Na, iš tiesų čia susiduriame tiesiog su skirtinga ideologija, kuri visgi sukasi apie tą patį žmogų.

Štai prie sovietų buvo kolūkiai. Ideologine prasme juos vertinome kaip individualumo žlugdymo priemonę, kolektyviškumo ugdymą. Visi vienoduose namuose, visur absoliučiai ta pati aplinka. Ir buvome, aišku, nepatenkinti. O va štai Amerika – visa kolchozinė, ir visi patenkinti. Europinio stiliaus miestai čia retenybė, išimtis.

Pati populiariausia, dominuojanti JAV gyvenvietės struktūra yra tie patys kolchozai! Jie vadinami asociacijomis, ir kiekvienoje idealiai vienodi namai, tarsi kokios kareivinės. Ir čia net blogiau už kolchozus.

Nėra jokios nei parduotuvės, nei kavinės ar klubo (sektantiškos grupuotės kartais turi greta bažnyčią, kuri atvira sekmadienio rytais). Kur benorėtum nuvykti – tik automobiliu į atitinkamus centrus, visada gerokai toliau nuo gyvenviečių.

Bet kiekgi tuo automobiliu privažinėsi? Užtenka vien į darbus ir atgal – ir jau dienos nebėra. Apsiperkama paprastai savaitgaliais, o iš esmės propaguojamas barakinis gyvenimo būdas. Viskas, kas kompensuoja tą klaikią monotoniją, yra nebent namo vidaus interjeras. Gali jaustis karaliumi, nors iš tiesų tesi tas pats stachanovietis.

Kartą darbe kažkokia proga tarstelėjau kolegai imigrantui, kad štai įstengiame įsigyti tokių brangių alkoholinių gėrimų, apie kuriuos Lietuvoje nė iš tolo nesvajojome. Tam jis pritarė, tik pridūrė, kad užtai nėra kaip suvartoti tų gėrimų. Vienas juk negersi... Tai iš tiesų elementari amerikinės būties realija. Apie kaimynus paprastai žinoma mažiau, nei apie ufonautus, o jei koks pažįstamas ir yra kažkur Čikagoje, tai bendravimui per dideli atstumai. Bendraujama telefonu...

Taip Amerika ir tapusi kultūringa, saikinga šalimi. Čia gal galima įvardyti stalininiu principu – yra gyvenimas, yra problemos. Nėra gyvenimo – nėra nei nuodėmių... Žmogus čia nėra specialiai žabojamas ar auklėjamas. Viską į deramas vėžes sustato sistema, prie kurios tiesiog tenka pritapti. Pats jaučiuosi daugiau stebėtojas jau vien tuo, kad esu čia tik imigrantas. Visgi išgyvenimo realijos verčia ne laikytis šalia sistemos, o kaip tik į ją įsikomponuoti. Tai pirmiausia ir yra visų imigrantų tikslas. Tai ir pasiekiama anksčiau ar vėliau. Kitas klausimas – vidinis nusistatymas. Išlikti atviru žvelgiant ir vertinant reiškinius, manau, yra ne lengviau, nei prisitaikyti fiziškai.

– Savo tekstuose apie JAV apnuoginate sistemos ir visuomenės ydas. Ar paties neapima neviltis, matant tiek blogybių? Kaip nesijausti aplinkybių auka?

– Specialiai iškelti kažkokių specifinių visuomeninių blogybių nesiekiu. Labiau bandau įvertinti natūralią aplinką – tai, kas laikoma normalu... Bet aplinkybių auka nesijaučiu, nes imu suprasti, kad kitokių aplinkybių tiesiog neegzistuoja.

Jei kalbėti apie neviltį, tai Amerikoje dažnas reiškinys yra depresija, nors nusižudymų statistika vis viena atsilieka nuo Lietuvos. Gal kad Amerikoje laikomasi tam tikros profilaktikos. Čia neįprasta skųstis nesėkmėmis, jos nereklamuojamos, kaip ir nesidalijama bloga nuotaika. Štai amerikiečių filmams būdingas hepiendas (nuo Happy End – laiminga pabaiga).

Tokie filmai pradėti kurti praeito šimtmečio vadinamosios didžiosios depresijos metais, ir reikia manyti, bent kažkiek sumažino savižudybių skaičių, nes žiūrovas nejučia tapatina save su herojais, kuriems viskas baigiasi laimingai...

Dar yra sukurti tokie ypatingi akiniai. Pro juos žiūrint, rodosi, kad saulė šviečia, nors diena ir ūkanota būtų. Nejučia net išsiviepi iš laimės... Geri akiniai, padeda.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.