Dukters Genovaitės namuose gyvenanti ilgaamžė O. Čepulienė per šimtmetį vos porą kartų kreipėsi į medikus. Pirmąkart šiaulietė į ligoninę buvo paguldyta operuoti apendicitą, o antrąjį – prieš pat jubiliejų, nes kraujyje smarkiai šoktelėjo cukraus kiekis.
„Niekas nėra mamos matęs pykstančios, šaukiančios. Ji visada rami, šypsosi, todėl ir nepuola ligos. Mama tremtyje apsiverkė, išgirdusi, kad mirė Stalinas – gaila buvo žmogaus“, - pasakojo ilgaamžės sūnus šiaulietis verslininkas Jurgis Čepulis.
Račių (Šiaulių r.) kaime kartu su 10 brolių ir seserų užaugusi šiaulietė nekeikė likimo ir 1951-aisiais, kai su vyru Stasiu ir penkiais mažamečiais sūnumis buvo ištrempti į Sibirą.
Čepuliai neturėjo didelių turtų, o Irkutsko srityje atsidūrė, nes sovietų veikėjams reikėjo įvykdyti partinės vadovybės sudarytą planą. Negelbėjo nei šeimos galvos turėtas apdovanojimas – geležinkelininkas S. Čepulis už gerą darbą pokaryje buvo apdovanotas Stalino ordinu.
Temtyje penkmetį išbuvusiai šeimai kelias namo atsivėrė, mirus Stalinui. Kad galėtų sugrįžti, S. Čepulis už 3000 rublių nupirko vagoną, kuriuo ir parkeliavo į Šiaulius.
Tiesa, pati O. Čepulienė grįžti vėlavo, nes jai buvo nurodyta apsigyventi Latvijoje. Moteriai į namus sugrįžti padėjo Berlyno šturme dalyvavusio brolio Kazimiero laiškas komunistų partijos vadovams.
Prieš du dešimtmečius vyrą palaidojusi šiaulietė ir dabar apsieina be namiškių pagalbos. Tiesa, dėl suprastėjusio regėjimo ji jau nebegali skaityti laikraščių, bet žiūri televizorių.
Atmintimi nesiskundžianti O. Čepulienė ne tik pasakoja prisimintas istorijas, bet ir padainuoja. Klausytojų jai netrūksta – ji turi 13 anūkų ir 16 proanūkių.
„Tikrai verta buvo laukti šio gimtadienio“, - šypsojosi Šiaulių mero Justino Sartausko atvežta jubiliejine juosta, 500 litų ir puokšte rožių apdovanota ilgaamžė.
O. Čepulienė pasižadėjo būtinai sulaukti 2015 m. gruodžio - tada 100-ąjį gimtadienį švęs jos brolis Kazimieras.
