Nors Sibiro lietuviai stengėsi laikytis kartu, išsaugoti kalbą ir tradicijas buvo nelengva. Mes šeimoje kalbėjome rusiškai, todėl pirmą kartą 1988 m. atvažiavęs „pasižvalgyti“ po Lietuvą, mokėjau vos kelias dešimtis lietuviškų žodžių. Kitą vasarą atvažiavau jau porai mėnesių pasisvečiuoti pas gimines, tad tuomet jau pramokau šį tą pasakyti lietuviškai.
Tada pagalvojau, kad reikia mąstyti apie įstojimą į kokią aukštąją mokyklą, o Lietuva, mano akimis, tuomet buvo labai vakarietiškas kraštas, su kitokiu gyvenimu ir galimybe patirti naujų ir jaudinančių atradimų... Ko gi daugiau reikia paaugliui!
Mama sūnaus planus palaikė „sapalionėmis“
Taigi 1990 m. vasarą nutariau važiuoti į Lietuvą ir... negrįžti. Tėvas tarė – esi rimtas vyras, elkis kaip tau atrodo teisinga, bet jei kas – žinai kelią atgal. Mama tik nusišypsojo, nepatikėjo mano „sapalionėmis“. Dėdė, kuris jau buvo grįžęs į Lietuvą, tvirtai nusprendė, kad gyvensiu pas jį, eisiu Vilniuje į rusų mokyklą, kol išmoksiu lietuviškai, o tada, žiūrėk, jau universitetas...
Kažin ar būčiau išmokęs lietuviškai rusų mokykloje, bet būta atsitiktinumų, kurie daug nulemia mūsų gyvenimuose. Trumpai tariant, nepriėmė manęs mokytis Vilniuje į eilinę vidurinę mokyklą, nes pase buvo spaudas – gyvenu Krasnojarske.
Išsiregistruok, sako, tuomet gal priimsime. Kur jau ne, penkis tūkstančius kilometrų į vieną pusę reikia nukakti, kad išsiregistruotum. Tuomet Švietimo ministerijoje „apšvietė“ mus su dėde – yra viena tokia mokykla Dzūkų gatvėje, ji galbūt net labai tiktų tokiam kaip aš.
Tiesa, ji dar neatidaryta, bet pasiteirauti ten galima, tokių labai laukia. Taip prasidėjo mano mokslai Vilniaus vidurinėje mokykloje, o dabar jau – Vilniaus lietuvių namų gimnazijoje. Kartu prasidėjo mano svarbiausias ir įdomiausias gyvenimo etapas.
Po sausio 13-osios neišleisdavo iš bendrabučio
Kokie vėjai švilpauja šešiolikmečio galvoje – niekam ne naujiena. Kaip tėvai turėjo jaudintis dėl savo vaikų, esančių toli nuo namų, – man sunku tai dabar suvokti. Didžiuojuosi savo tėvais, leidusiais man pasirinkti šį kelią. Tik prisiminkime įvykius, Lietuvai pasiskelbus nepriklausoma respublika: ekonominė blokada, sausio 13-oji, pasų keitimas, sienų tarp buvusių sovietinių respublikų atsiradimas, nauji pinigai...
Gali vardyti ir vardyti. Rodos, tik vakar į Lietuvą atkeliavau be jokių kliūčių ir štai tau – pas tėvus nuvažiuoti jau ne taip paprasta. Dabar visi turi mobiliuosius telefonus, neįsivaizduoja gyvenimo be interneto ir „Facebook“, o anuomet reikėjo tėvų skambučio laukti sutartu laiku prie bendrabučio budėtojo telefono; o jei jie prisiskambintų kitokiu laiku, nei sutarta, bėgdavai per visą bendrabutį prie telefono tik išgirdęs, kad kviečia prie telefono.
Sausio 13-osios išvakarėse ir dar kurį laiką po to telefono ryšys Vilniuje neveikė, tad nei pranešti apie save negalėjai, nei tau paskambinti tėvai galėjo. Sovietų kariškiai ant greta esančio respublikinio karinio komisariato stogo pasistatė kelis kulkosvaidžius, patranką prie įėjimo, matyt, ruošėsi atremti puolimą.
Naktimis po sausio 13-osios galvodavau, ar nepabusime vėl nuo šaudymo. Auklėtojai mūsų neišleisdavo iš bendrabučio, o mūsų mokyklos stadione treniruodavosi sovietų kareiviai. Dabar tai atrodo tarsi kadrai iš filmo, tačiau štai tokia buvo realybė.
Fizikos sąsiuvinyje - lietuviškų žodžių žodynėlis
Vaikai, atvažiavę mokytis į Vilniaus lietuvių namus, pateko į tokių pat vaikų būrį. Visus vienijo tos pačios bėdos ir rūpesčiai, todėl draugystė užsimezgė greitai ir ilgam. Kas gi nenorėtų pabūti toliau nuo tėvų kontrolės, panaktinėti, pabūti romantiku?
Pirmaisiais metais atvažiavo negausus vaikų būrys iš buvusių sovietinių respublikų: Rusijos, Ukrainos, Kazachstano. Tačiau vėliau pasirodė vaikų ir iš Vakarų: Lenkijos, Kanados, JAV. Tiesa, dėl neįprastų jiems buitinių sąlygų daug kas pabūgo, kiti nusprendė, kad geriau mokyklą pabaigti Vakaruose, tačiau mums tai buvo puiki proga pažinti kitokius žmones, nes dažnas mūsų apie Vakarus žinojo tik iš filmų. Taigi, gyvenome linksmai, o žodžiai „jaunystė“, „draugystė“ ir „kvailiojimai“ buvo tuomet sinonimai.
Žinoma, būdavo ir liūdnų akimirkų, nes nebuvo šalia jaukių namų, tėvų, senų draugų, įprastų daiktų, supo kitokia kalba, kultūra, o kai ką tiesiog sunku buvo pradžioje suvokti. Pirmaisiais metais mokykloje nebuvo 12-osios klasės, reikėjo visiems intensyviai pasimokyti lietuvių kalbos. Be šešių lietuvių kalbos gramatikos pamokų per savaitę, turėjom dar keturias pamokas lietuvių literatūros, krūvis tikrai buvo nemažas. O per fizikos ir matematikos pamokas sąsiuvinio gale rašėmės žodynėlį, nes lietuviška terminologija pasirodė nepaprastai sudėtinga. Tačiau jaunystė imdavo viršų ir sunkumai greitai užsimiršdavo.
Pastangos nenueina perniek. Baigęs mokyklą, įstojau į universitetą, visus egzaminus laikiau lietuviškai. Esu dėkingas likimui, kad suvedė mane su puikiais žmonėmis Vilniaus lietuvių namuose: mokytojais, auklėtojais, sutikau puikių draugų. Džiaugiuosi kiekviena akimirka, praleista Vilniaus lietuvių namuose.
Įstojus į universitetą, prasidėjo kupinas kitokių rūpesčių, visiškai savarankiškas gyvenimas. Atsirado naujų draugų, neblogai sutardavome, tačiau man mažiau rūpėjo studentiški vakarėliai, nes aš jau buvau patyręs savarankiško gyvenimo skonį, o mano kurso draugai buvo ką tik „pabėgę“ iš namų.
Be to, pagrindiniu dalyku pirmajame ir antrajame kurse man tapo... anglų kalba, jos paskaitos vyko kiekvieną dieną, plius namų darbai. Kadangi mokykloje mokiausi vokiečių kalbos, anglų kalbą pradėjau mokytis nuo nulio. Dabar suprantu, įstojimas į Vytauto Didžiojo universitetą taip pat buvo laimingas atsitikimas. Šis universitetas buvo atkurtas Amerikos lietuvių pastangomis, jame anglų kalba buvo privaloma visiems, tuomet viskas tame universitete buvo kitaip nei kitose aukštosiose mokyklose.
Lietuva - svajonių šalis
Gavęs bakalauro diplomą, metus gyvenau ir uždarbiavau Vakaruose, nes neturėjau jokių lėšų pragyvenimui, o iš tėvų nenorėjau daugiau imti pinigų. Tačiau padirbęs sunkų ir nekvalifikuotą darbą, tvirtai apsisprendžiau toliau tęsti studijas Lietuvoje. Taigi, grįžau į Lietuvą, baigiau magistro studijas.
Toliau viskas klostėsi kaip ir daugeliui žmonių: turiu įdomų darbą, šeimą... Žvelgdamas atgal suprantu, kad svarbiausias žengtas žingsnis buvo sprendimas atvažiuoti į Lietuvą. Važiuodamas į Rusiją pasisvečiuoti dažnai pagalvoju, kad Lietuvoje žymiai įdomiau gyventi ir kurti, lietuviams atviros daugelio pasaulio šalių sienos, jaunimas gali mokytis daugelyje Europos bei kitų šalių aukštosiose mokyklose ir turi neįkainojamą dalyką – laisvę rinktis. Deja, vos už 30 kilometrų į Rytus nuo Vilniaus gyvenantis jaunimas tokio pasirinkimo neturi.
Todėl džiaugiuosi, kai lietuviai keliauja, dirba užsienyje, nes tai mus visus praturtina, galime atsivežti gerų idėjų, kurti skaidresnę politiką, efektyvesnę ekonomiką, šviesesnę ateitį mūsų vaikams. Deja, daug kas Lietuvoje šito nesupranta, dejuoja dėl emigracijos, nedarbo, prasto gyvenimo. Tačiau kas, jei ne mes patys atsakingi už savo gyvenimą? Žinoma, visiems turbūt būna momentų, kai grįžtant į Lietuvą iš pasisvečiavimo Vakarų šalyse atrodo, kad turime kur tobulėti – tikrai taip. Bet palyginkime, kokia buvo Lietuva, į kurią aš atvažiavau prieš 20 metų, ir kokia yra dabar. Ne be problemų gyvename, tačiau pozityvūs pasikeitimai akivaizdūs.
Teko kalbėti su žmonėmis iš Rytų, besilankančiais Lietuvoje – daugeliui Lietuva yra graži svajonių šalis. O keli Vakarų verslininkai negalėjo atsistebėti, kaip pasikeitė Lietuva nuo jų pastarojo apsilankymo prieš dešimt metų. Linksma buvo klausytis, kad jų šalyje niekas nepatikėtų, jog Lietuvoje už automobilio stovėjimą galima atsiskaityti trumpąja žinute; be abejo, kur kas linksmiau buvo girdėti apie pagražėjusius senamiesčius, naujus kelius, apie tai, kad ežere galima maudytis neatsiklausus savininkų, kad maistas toks skanus.
Dažnam mūsų atrodo, kad niekas nesikeičia. Tačiau taip nėra: mes kuriame, dirbame, svajojame, įgyvendiname. Suvokę, kad Lietuvos nueitas kelias po Nepriklausomybės atkūrimo yra ne toks jau blogas pavyzdys, patikėję savo jėgomis, galime savo nedidelę šalį padaryti dar gražesnę, patogesnę, šviesesnę.
***
Pasakojimas 2013 metais buvo publikuotas knygoje „Gyvensime tėvų žemėje“, antrojoje dalyje. Joje publikuojamos tremtinių, politinių kalinių ir jų vaikų istorijos. Knyga išleista už Politinių kalinių ir tremtinių grįžimo į Lietuvą programos pinigus.
