Apie tai, kad duktė serga leukemija, A.Bašė suprato gimdymo namuose, kai į pasaulį beldėsi antrasis jos mažylis – sūnus Albertas. „Tą patį rytą pagimdžiau, tą patį rytą gydytojai paguldė Sibilę Santariškių klinikose“, - pasakojo vilnietė.
Sibilę prižiūrėjo Akvilės mama. Anūkė pas močiutę gyveno kone mėnesį. Ji ir nuvežė perbalusią ir karščiuojančią mergaitę onkologiniams kraujo tyrimams. „Mes kone išsiprašėme iš gydytojų Sibilei kraujo tyrimo“, - tikino Akvilė.
„Savaitę mama nesakė, kad Sibilei diagnozuota leukemija, vis ramindavo, kad daromi tyrimai ir nėra aišku, kuo ji serga. Gimdykloje mobiliuoju internetu ieškodama informacijos apie jos ligos simptomus iš karto supratau, kas Sibilei yra. Mažakraujystės diagnozė jau buvo atmesta, tad beliko leukemija“, - prisiminė moteris.
Žinia apie vėžį prislėgė šeimą antrą kartą. Pirmoji su onkologine liga kovėsi Sibilės močiutė Vitalija. Prieš 20 metų moteris įveikė melanomą – odos vėžį. Dėl karčios patirties ji ir suskubo vežti anūkę išsitirti.
Po dviejų dienų Akvilė su sūneliu išėjo iš gimdymo namų. Tai buvo Sibilės gimimo diena. Moteris paliko Albertą prižiūrėti seseriai, o pati su vyru nuvažiavo lankyti Sibilės. „Dukrą radau perbalusią, išsigandusią. Ji niekada anksčiau negulėjo ligoninėje. Rimčiausia jos liga buvo angina“, - pasakojo A.Bašė.
Mama labiau reikalinga sergančiai dukrai
Motinos širdyje užvirė drama – kuriam vaikui save atiduoti, su kuriuo būti? Visi, tiek šeima, tiek ir Sibilės gydytoja, patarė, kad kūdikiui saugiausia yra namuose, o Sibilė ligoninėje pabus su močiute. Jos labai gerai sutarė - ilgą laiką Sibilė gyveno kartu su seneliais.
Galiausia aplinkybės padiktavo Akvilei, ką daryti. Pirmąjį mėnesį daugiau motinos dėmesio gavo Albertas. Moteris kelioms valandoms nuvažiuodavo pas Sibilę, likusį laiką leido namuose su naujagimiu. Dukrą nuolat prižiūrėjo Akvilės mama, dažnai lankydavo tėtis.
Po mėnesio A.Bašė su kūdikiu pasirodė gydytojams. Ji klausė medikų patarimo – ar gali naujagimį palikti kitų priežiūrai ar ne. „Kūdikis sveikas. Dukrai jūs labiau reikalinga“, - ištarė specialistai.
Nieko nelaukdama Akvilė ėmė veikti – namuose su Albertu paliko abi kūdikio močiutes, o pati persikėlė į Santariškių klinikas. „Sibilė tapo ramesnė – suprato, kad mama niekur nedingo“, - dukters reakciją prisiminė A.Bašė.
Jai pačiai teko nemenkas išbandymas. „Įmesta į balą turėjau išmokti plaukti. Stiprino tai, kad buvome perėję mamos ligą, mokėjome kovoti, jau žinojome, kas yra chemoterapija ir ko galime tikėtis. Mačiau ir sunkesnių situacijų – viena moteris gimdė per vaiko auglio operaciją“, - kalbėjo vilnietė.
Vyras palaikė ir žodžiais, ir darbais
Ligos užpulta šeima labai suartėjo. Didelę rūpesčių naštą užsikrovė Akvilės vyras Egidijus Bašys. Sibilę tėtis kiek galėdamas slaugė, lankė ligoninėje, rūpinosi buitimi.
„Vyras niekada neparodė, kad jam sunku. Mano vyras mažakalbis, bet šitoje situacijoje prakalbo ir labai mane palaikė“, - pasakojo A.Bašė.
Į pagalbą skubėjo visa giminė ir draugai. Kas vežė valgyti, kas tvarkė namus. Iš didelės meilės giminaičiai ir lankytojai net persistengia. „Sudraudžiu, kad daugiau nebeneštų tiek daug dovanų Sibilei, labai greitai vaikai išlempa, net ir sirgdami. Kai močiutė ateina tuščiomis rankomis, mergaitė jau klausia: „Kodėl močiutė ateina be nieko?“, - kalbėjo A.Bašė.
Kai Akvilė apsigyveno ligoninėje, ji vis dar maitino Albertą pienu. „Naudojau elektrinį pientraukį. Naktį keldavausi ir eidavau į koridorių, kad nieko nepažadinčiau. Ryte pieną paimdavo draugė, vakare – vyras“, - prisiminė dviejų vaikų motina.
Barasi tik dėl žaislų
Šeimai pasisekė, kad berniukas gimė labai ramus. „Iki metų laiko vaikas buvo pavyzdinis. Miegodavo po 6-7 valandas per naktį. Verkdavo tik tada, kai norėdavo valgyti. Viršuje tikrai žinojo, ką atsiųsti“, - šypsojosi pašnekovė.
Pirmą kartą Sibilė su Albertu susitiko po dviejų mėnesių, kai mergaitė iš ligoninės pirmą kartą trumpam grįžo namo.
Dabar Sibilei – puspenktų metų, Albertui – metai su puse. Brolis ir sesuo puikiai sutaria. Jei barasi – tik dėl žaislų.
Nors vyresniajai laikas eiti į darželį, tėvai jos ten neleis iki nesibaigs gydymas. „Sibilės imunitetas silpnas. Vėjaraupiai būtų pavojingi“, - aiškino mergaitės motina. Ji turi galimybę likti namie su vaikais. Mergaitė jau paleista iš ligoninės, gydymą tėvai tęsia namuose. Metus Sibilė turės gerti vaistus.
Moteris kaip baisų sapną prisimena dienas ligoninėje. Nelaiminga ir silpna duktė, kūdikio ilgesys, liūdnos ligoninės sienos ir niūrios palatos, kitų kartu gyvenančių mamų ir vaikų gydymo sunkumai. Ši skausmo pilna patirtis paskatino jauną vilnietę labdaringam žingsniui.
Masažo krėslai ir planšetės
A.Bašė kandidatavo į Vilniaus Gedimino Rotary klubą, ilgus metus buvo Vilniaus Rotaract klubo narė. Sužinoję apie Sibilės ligą ir kaip sunku motinoms ligoninėje slaugyti savo mažylius, rotariečiai ėmėsi labdaros. „Per inauguracijos vakarą Gedimino Rotary klubo nariai rinko lėšas onkologijos skyriui. Tikėjosi surinkti tūkstantį, surinko 7 tūkst. litų. Rotary komitetas pasiūlė sumą padvigubinti. Galiausiai į onkologijos centrą atkeliavo 21 tūkst. litų“, - pasakojo Akvilė.
Daugiau nei 5 tūkst. litų buvo skirta skyriaus aplinkos ir interjero gerinimui, psichologo bei žaidimų kabinetų atnaujinimui, dienos stacionaro rekonstrukcijai.
Mamos ilsėtis ir atgauti jėgas gali dviejuose masažo krėsluose, vaikai – laiką leisti žaisdami 4 planšetiniais kompiuteriais.
Žaidimų kambariui taip pat nupirktas stacionarus kompiuteris, knygelių, užsiėmimų rankdarbiams, psichologo kabinetui – smėlio ir vandens staliukas, kuris padeda vaikams nurimti, muzikos terapijai - modernūs muzikos grotuvai.
Kaip rotariečių projekto tęsinys išsivystė pilietinė iniciatyva „Ir ligoninės sienos gali gydyti“. „Siekiame, kad atvykus į centrą tyrimams ir laukiant atsakymų nežinomybėje bent aplinka nesukeltų šoko, nebūtų tokia bauginanti. O ir apsigyvenus ligoninėje gydymui norisi jaustis kaip namie. Juk graži, jauki ir patogi aplinka irgi gydo“, - įsitikinusi vilnietė.
