Buvusi kosmetologė turėjo du butus, automobilį, dirbo prestižiniame grožio salone. Nelaimė viską apvertė aukštyn kojomis. Vilnietė du kartus bandė žudytis, ją paliko mylimasis, gyventi reikėjo mokytis iš naujo.
Šiandien Beata vėl laiminga. Ji – sveika ir stipri. Po nelaimės ėmė vertinti tai, ką anksčiau laikė nieku.
Du butai, automobilis, sėkmė darbe
„Nuo pat pradžių viskas buvo labai gražu“, - pasakojimą „Lietuvos ryto“ televizijos laidai „Pasaulis X“ pradėjo vilnietė.
Automobilis ją partrenkė pačiame gyvenimo gražume, kai viskas moteriai sekėsi. „Viską turėjau gyvenime. 18 kosmetologės ir visažistės sertifikatų. Vaikas buvo paaugintas, nors ir po didelės gimdymo traumos“, - pasakojo vilnietė.
Ji buvo neseniai nusipirkusi automobilį, turėjo du butus, dirbo ,,Nefertitės“ grožio salone miesto centre, jos visuomet laukė eilės klientų.
„Tik „gyvent ir žvengt“, - apie savo padėti prieš avariją sakė Beata.
Avarija aukštyn kojomis apvertė moters vertybių skalę. „Man prieš tai labai rūpėjo išorinis grožis. Prieš avariją mano vienintelis noras buvo susitrumpinti nosį ir nuimt tris kilogramus svorio“, - pasakojo jogos mokytojas.
Pasak jos, jei eina netinkamu keliu, ir dabar patiria problemų ir nelaimių. „Kad vėl atsisėsčiau, atsiversčiau visus konspektus iš seminaro apie atgailą, kreipčiausi į aukščiausiąjį, kad parodytų, ką darau ne taip, kur aš vėl klystu“, - aiškino B.Matusevičienė–Trinskienė.
Nuo smūgio skrido 20 metrų
Nelaimė įvyko dar sovietmečiu. Lemtingąjį vakarą moteris su draugais linksminosi pobūvyje. Į tuometį „Gintaro“ viešbutį susirinko svečių iš tarybų sąjungos bei Vakarų valstybių.
„Penktą valandą ryto ėjom namo, vyrai perėjo per gatvę, o aš laukiau ir iš dešinės pusės važiavo mašina, jaunas vairuotojas. Jisai važiavo išgėręs su kompanija. Jis pagalvojo: „Stovi jauna moteris, reikia pagąsdinti.“ Paskui pasakoja: „Aš vairą pasukau, o ji kaip stovėjo, taip stovėjo.“
Vieni sakė, kad moters kūnas skriejo 20 metrų, kiti – kad 30. „Mano draugas buvo kelių policininkas, atvažiavo 4-5 policijos mašinos, bet greitoji nei viena nebuvo atvažiavus. Labai ilgai laukėm, virš pusvalandžio. Jie laukė, aš jau nežinau, kažkur buvau išskridus, nes akys buvo stulpu, vyzdžiai išplėsti“, - pasakojo vilnietė.
Policininkai ir įvykio liudininkai bijojo ją judinti, neteikė jokios pirmosios pagalbos. Vėliau paaiškėjo, kad buvo daugybė kaulų lūžių. Medikai moterį sudėjo kone iš gabalėlių.
Mylimasis paliko po 3 mėnesių
Netrukus po avarijos Beatą ištiko kitas skaudus smūgis. Po trijų mėnesių ją paliko mylimasis.
Susirinko visus kartu užgyventus daiktus ir išvažiavo. Tik kalytę paliko. „Paskui ji man buvo labai didelė draugė. Kai atsikėliau ir pradėjau vaikščioti, turėjau su kuo išeiti į Vingio parką“, - prisiminė po sunkios avarijos atsigavusi moteris.
Ją lankydavo draugai ir giminaičiai. Kai ji dar gulėjo komoje, vienuolės ir draugai mišias užsakinėjo. Bičiuliai siųsdavo ožkos pieno, kad mama pagamintų specialius kokteilius, kuriuos sumaitindavo Beatai per zondą.
Viena draugė patarė jai drąsinti save – pasiimti veidrodį ir sakyti: ,,Beata, kokia tu graži, kaip aš tave myliu.“ O Beatai tuo metu norėjosi skradžiai į žemę sulįsti. Jos plaukai buvo neseniai nuskusti, viena akis užmerkta, viena veido pusė drebėjo, kita – suparalyžiuota.
„Visai į žmogų nepanaši“, - prisiminė „Lietuvos ryto“ televizijos herojė. Tuo metu ji negalėjo vaikščioti.
Kai Beata truputį atsigavo, kolegės iš grožio salono padarydavo jai manikiūrą, apkirpdavo.
Du kartus bandė žudytis
Į vilnietės gyvenimą atslinko juodžiausias gyvenimo periodas.
„Galvojau, kad esu niekam nereikalinga. Kosmetologe negalėsiu dirbti. Vaiko pakviesti iš gatvės negaliu – nėra balso. Skaityt negaliu, megzti negaliu, nieko negaliu“, - neviltį prisiminė Beata.
Du kartus moteris bandė žudytis. Nuo mirties ją išgelbėjo silpnumas. „Žudytis bandžiau, kai dar nepastovėjau ant kojų, tik keliais šliaužiau. Tuomet nieko neišėjo“, - aiškino buvusi kosmetologė.
Savo viduje ji išgirdo žodžius: „Kaip galima dar žemiau nukristi? Šitiek žmonių tau padeda, kaip tu gali dar žemiau nugriūti?“ Beatai pasidarė gėda.
Kai ji tiek sustiprėjo, kad galėjo vaikščioti, neviltis jau buvo pasitraukusi. Tunelio gale užsižiebė šviesa. Mintys apie mirtį nebekankino.
Iš gilios depresijos moteriai kapstytis padėjo jos tėvas. Dar nežinodamas, kad dukra serga, jis viską papasakojo gydytojai.
„Tu neįsivaizduoji, Beata, kokios yra žmogaus galimybės. Smegenys turi tokius resursus, kad tau tik reikia truputį juos pasukti ir viskas bus kitaip“, - gydytojos žodžius prisiminė pašnekovė.
Medikė išrašė Beatai antidepresantus, kurie jai idealiai tiko. Kita specialistė pasakė, kad viskas priklausys nuo jos pastangų. Jei tik norės, ji pasitaisys.
Į gyvenimą parsiuntė mirusi močiutė
Beata patyrė ne vieną sunkų išbandymą. Dvi moters santuokos subyrėjo.
Dabar ji turi naują vyrą iš Indijos. Sutiko jį Lietuvos-Indijos forume. Jis dėl lietuvės paliko namus, karjerą ir persikėlė gyventi į Vilnių.
„Abu vedame jogą ir keliam žmonių sąmoningumą“, - pasakojo Beata.
Moteris sakė, kad jų užsiėmimai ir pokalbiai ne vienam padėjo išbristi iš depresijos. „Kai mūsų klausia, kas padėjo – mantros ar pratimai, – atsakau, kad padėjo nuoširdus žmonių noras padėti. Tikėjimas, viltis daro stebuklus“, - aiškino jogos mokytoja.
Pomirtiniu gyvenimu ir tuo, kas nepaaiškinama, moteris ėmė tikėti, kai atsigavo po komos. Būdama be sąmonės ji matė vizijas.
„Didelis, didelis baltas pastatas kaip arklidės, langeliai tokie kaip arkos mažytės. Ir aš prašau: įleiskite mane tenai. Man numirusios močiutės balsas atsakė: tu dar pabūk, tau dar ne laikas, čia niekas tavęs dar neįleis. Ir aš vėl grįžtu atgal. Antrą kartą gimiau toje pačioje Jokūbo ligoninėje“, - regėjimą prisiminė Beata.
