2011-aisiais šalimais gyvenantys kaimynai įkalbėjo Ihoro motiną nugabenti vaiką į ligoninę. Ir štai ji nugabeno, paliko ir niekuomet nebegrįžo.
Ligoninėje Ihorui buvo suteikta būtiniausia minimali priežiūra, tačiau įstaiga neturėjo lėšų sunkių nudegimų gydymo išlaidoms padengti. Be to, ligoninės darbuotojai buvo įsitikinę, kad Ihoras turi psichikos sutrikimų, tad visai netrukus jis buvo perkeltas į cerebriniu paralyžiumi sergančių vaikų globos namus.
Globos namų direktorius susisiekė su Ukrainoje dirbančiu sunkių nudegimų ekspertu, o šis – su Bostone dirbančiu anesteziologu Gennadiyu Fuzaylovu. Laimei, pastarasis – ne pelno siekiančios organizacijos, siekiančios pagerinti vaikų sveikatos priežiūrą, vadovas. G.Fuzaylovas ir jo kolega Danielis Driscoll parskraidino Ihorą į Bostoną – čia buvo pradėtas intensyvus gydymo kursas.
Į Bostoną Ihoras atkeliavo būdamas 8, galbūt 9-erių – niekas tiksliai nežino. Berniukas svėrė perpus mažiau nei jo bendraamžiai – nuo to laiko, kai patyrė siaubingus nudegimus, jis nė karto nevaikščiojo.
„Pirmoji Ihorui atlikta operacija – tai jo rankos atskyrimas nuo liemens, mat po nudegimų berniuko ranka tiesiog prisilydė prie kūno ir dėl randėjimo, nepriežiūros ir laiku nesuteiktos skubiosios medicinos pagalbos, jos nebebuvo įmanoma atitraukti. Operacija buvo sėkminga – tai didelis pasiekimas.
Po kitų operacijos berniukas jau galėjo sulenkti kelius, vėliau jam buvo ištiesintos alkūnės, pečiai, kojos. I.Lakatoshas iškentė daugybę operacijų, bet nemažai jų laukia ateityje“, – teigia gydytojai.
Kitas gydytojus neraminęs klausimas: kodėl gi berniukas negali normaliai valgyti? Atsakymas į šį klausimą paaiškėjo pažvelgus į jo burnos ertmę. Joje buvo net 14 visiškai išpuvusių dantų.
Su laiku buvo nustatyta, kad Ihoras neturi jokių psichinių sutrikimų – jis tiesiog niekuomet nebuvo mokykloje ir nė nemokėjo elementarių dalykų, tokių, kaip laikyti pieštuką rankoje.
Vis dėlto gyvenimas su psichikos problemų turinčiais vaikais globos namuose blogai atsiliepė berniuko vystymosi raidai.
Gydytojai džiaugiasi savo darbo rezultatu ir tikina, kad Ihoro noras gyventi yra tiesiog įkvepiantis. Tačiau niekas nueitu keliu nesidžiaugia labiau, nei pats vaikas.
„Dabar viską galiu daryti pats. Galiu eiti į mokyklą, galiu eiti į lauką ir žaisti su draugais. Galiu net pats valgyti. Galiu grįžti namo ir daryti pamokas. Galiu pats atsigulti į lovą. Nuo šiol galiu viską. Nuo šiol galiu pradėti gyventi“, – entuziastingai taria 11-metis.
