Kitąmet laukia jubiliejus
Susitikti Edgaras pasiūlė pasibaigus Glaindborno (Jungtinė Karalystė) operos festivaliui. Tai festivalis, kurio net ir labai brangūs bilietai greitai išgraibstomi, o į spektaklius ruošiamasi kaip į užmiesčio iškylą – su krepšiais šampano ir užkandžių. Mat spektaklio didžioji pertrauka trunka visą valandą, kad žiūrovai galėtų pabendrauti ir užkąsti. Jei geri orai, parke ant pievutės, jei lyja, – pastatą supančioje galerijoje.
Tai vieta, kur operos menas glaudžiai susijęs su gyvenimo menu, meile viskam, kas gražu ir teikia malonumą.
„Ten atmosfera išties nuostabi. Ilgametė Glaindborno operos festivalio tradicija ir romantiška jos istorija užburia.
Be to, statant Piotro Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“ buvo suburtas draugiškas kolektyvas, beveik visi dainininkai – iš Rytų Europos. Publika nuostabi. Nepaprastai geras jausmas ten dainuoti“, – pasakojo Edgaras.
Jis pasidžiaugė, kad yra pakviestas dainuoti Glaindborne kitais metais Wolfgango Amadeaus Mozarto operoje „Pagrobimas iš seralio“.
„Kaip tik bus mano jubiliejus. Tikrai puiki vieta atšvęsti keturiasdešimtmetį. Tikiuosi, kad bus su kuo susidaužti šampano taurėmis“, – vylėsi solistas.
Iš priemiesčio atsikraustė į centrą
Didžiąją laiko dalį viešbučiuose praleidžiantis, prestižinėse pasaulio koncertų salėse bei operos teatrų rūmuose dainuojantis atlikėjas namais laiko Londoną. Net žinodamas, kad jo darbas – nuolatinės kelionės, atsiradus pirmai galimybei įsigijo čia būstą – nedidelį nuo centro gerokai nutolusį, bet nuosavą.
„Kai gyvenimas susideda iš kelionių, svarbu turėti nuolatinę vietą, kur galėtum grįžti atsiradus pertraukoms tarp koncertų, vietą, kurią rūpėtų įsirengti pagal savo skonį, kur jaustumeisi patogiai ir jaukiai“, – aiškino E.Montvidas.
Tačiau šiauriniame Londono priemiestyje Edgaras ilgai neištvėrė, nors namus įsirengė pagal savo skonį.
„Po poros metų supratau, kad nesu priemiesčio gyventojas, kad namas su sodeliu – ne man.
Be to, kad pasiekčiau Karališkąjį operos teatrą, reikėdavo daugiau kaip valandos.
Dabar iki jo galiu nukakti per pusvalandį pėsčiomis arba per penkiolika minučių dviračiu“, – džiaugėsi Edgaras savo naujuoju būstu, kurį prieš 5 metus įsigijo Londono centre.
Gerai pažįstami kaimynai
Londono Sičio pariby įsikūręs Faringdono rajonas dėl didžiulio nusikalstamumo ir skurdo XIX amžiuje buvo vadinamas „mažuoju pragaru“, kaip vaizdžiai savo romanuose tą rajoną aprašė puikiai jį pažinojęs Charlesas Dickensas.
Vėliau nušlavus lūšnynus čia iškilo fabrikai ir sandėliai, kurie šiais laikais pertvarkomi į gyvenamąsias patalpas, vadinamuosius loftus, labai populiarius tarp menininkų.
„Pro virtuvės langą matau Anglijos nacionalinio operos teatro vyriausiojo dirigento langus, – apie kaimynus pasakojo Edgaras. – Maždaug dešimt minučių pėsčiomis – iki režisierės Dalios Ibelhauptaitės ir jos vyro žinomo anglų aktoriaus Dexterio Fletcherio namų.
Mes net toje pačioje maisto prekių parduotuvėje apsiperkame. Vieną dieną savo namo tarpdury sutikau garsųjį britų kulinarą Jamie Oliverį. Pasirodo, čia gyvena jo televizijos laidos operatorius. Išeini į gatvę – kavinukės, parduotuvėlės, menininkų ir dizainerių studijos, senus laikus menančios tavernos ir modernūs muzikos klubai.
Gatvėje veikia daržovių ir vaisių turgus, restoranų savininkai tiesiog lauke įrengia prekystalius, gali čia pat pavalgyti. Man tokia gyva atmosfera labai patinka“, – gyvenimu Londone džiaugėsi lietuvis.
Nuo triukšmo bėga į Prancūzijos kaimą
Dainininkas prisipažino turįs dar vieną mėgstamą vietą, kurią puoselėja jau aštuonerius metus, – tai namelis Pietų Prancūzijos kalnuose, kur su šeima ir draugais leidžia atostogas, kur išvyksta tuomet, kai nori ir gali atsiriboti nuo miesto triukšmo ir rūpesčių.
„Tai senas nedidelis kaimelis toli nuo šiuolaikinės civilizacijos. Ten neturiu televizoriaus, nėra interneto, net mobilusis telefonas neveikia – jei noriu pagauti ryšį, turiu palypėti į kalną. Tai laikas, kai galiu pabūti su savimi, pamąstyti. Yra sodelis, kuriame auginu gėles ir vaismedžius. Dabar, kai jau pramokau susikalbėti prancūziškai, pabendrauju su vietos gyventojais“, – pasakojo operos dainininkas.
Kaip tik į savo kaimą Prancūzijos Langedoko rajone Edgaras ir buvo išvykęs pailsėti po Glaindborno festivalio. Trys savaitės poilsio ir tada – į Lietuvą, kur jis pakviestas dalyvauti vakar prasidėjusiame Pažaislio festivalyje. Tad į gimtinę solistas grįžo jau šios savaitės pradžioje.
Mieliausi – seni draugai
Lietuvoje Edgaras ne tik dainuoja operų pastatymuose, dalyvauja festivaliuose ir koncertuose. Jis patikino, kad artimiausi draugai yra būtent čia.
Net ilgai nebuvęs Lietuvoje jis gali pasijusti taip, lyg būtų tik vakar išsiskyręs su draugais, ir galėtų tęsti pokalbį nuo tos vietos, nuo tada, kai dar nebuvo niekuo pasižymėjęs.
„Dabar tenka sutikti nemažai žmonių, kurie ieško pažinties dėl to, kad esu žinomas. Bet man mieliausia būti su senų laikų draugais, kurie priima mane tokį, koks esu“, – neslėpė Edgaras.
Aukštuomenės gyvenimo žiburiai Edgaro neužbūrė – jis nesinaudoja proga po spektaklio vykstančių vakarėlių metu įgyti turtingų globėjų ar rėmėjų.
„Dažnai tenka dalyvauti, kaip mes, artistai, juokaujame, penktajame veiksme – bendrauti su rėmėjais, politikais, įtakingais žmonėmis.
Teko bendrauti ir su Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos atstovais, bet susidauži šampano taurėmis, apsikeiti keliomis frazėmis, ir tiek, – nesipuikavo Edgaras. – Artimesni ryšiai tokių vakarėlių metu retai užsimezga.“
Laisvalaikio malonumas – maisto gaminimas
Aplinka ir atmosfera Edgarui svarbi – tiek gyvenime, tiek scenoje. Jis nemėgsta perdėtos puošybos ir ryškių spalvų, jam itin artimas minimalistinis japoniškas stilius.
„Iš viešnagės Tokijuje parsivežiau keraminių indų komplektą. Niekur kitur nemačiau tokio stilingo, elegantiško dizaino. Tik japoniški drabužiai man netinka, jie tokie miniatiūriniai, kad nė į didžiausio dydžio neįtilpčiau“, – juokėsi Edgaras ir prisipažino mėgstąs kelis britų prekės ženklus, kurių drabužiai stilingi, originalūs, bet nerėžia akių.
Nedaug laisvo laiko turinčiam operos solistui vienas laisvalaikio malonumų – maisto gaminimas.
Susidomėti kulinarija jį paskatino kelionės ir jų metų pamatyti patys įvairiausi maisto produktai ir prieskoniai.
Cepelinų jis neverda. Jam labiau patinka išmėginti tai, kas dar neskanauta. Naujausia sau pačiam išsikelta užduotis – išmokti japoniškai marinuoti žuvį, kad ji įgautų ir nepaprastai puikų skonį, ir juodą spalvą.
Apie meilę nelinkęs atvirauti
Akivaizdu, kad dvejus metus į priekį koncertinius turus ir pasirodymus spektakliuose suplanavęs E.Montvidas dėl savo karjeros jaučiasi ramus. Buitis irgi sutvarkyta, materialinės problemos nekelia rūpesčių.
O kaip asmeninis gyvenimas? Ar nuolat keliaujant pavyksta sukurti ir išlaikyti artimus santykius? Edgaras trumpam nutilo.
Nors jis nelinkęs atvirauti, išlaukiau, kol prabilo: „Jeigu tai įdomu, galiu pasakyti, kad nesu vienišas, kad esame iš to paties muzikinio pasaulio – abiem tenka daug keliauti, todėl vienas kitą suprantame ir mums darbas netrukdo.“
