Su vėžiu kovojančią Žaną Friske džiugina metukų sūnus Platonas

„Gydymas yra labai brangus. Bet svarbiausi vaistai – meilė ir tikėjimas – nieko nekainuoja. Kaip tik jie ir padaro didžiausius stebuklus“, – tikina Rusijos popmuzikos žvaigždė Žana Friske (40 m.).

Populiarios dainininkės Ž.Friske kovą su smegenų augliu sekė visa Rusija.<br>AOP nuotr.
Populiarios dainininkės Ž.Friske kovą su smegenų augliu sekė visa Rusija.<br>AOP nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Aug 9, 2014, 6:52 PM, atnaujinta Nov 22, 2017, 5:52 AM

Beveik metus ji praleido Los Andžele (Jungtinės Valstijos), kur medikai jai padėjo sutramdyti galvos smegenų auglį. Dabar dainininkė sveiksta ir stiprėja Jūrmaloje (Latvija).

Atlikėja ilgai slėpė ligą

Žana su savo motina vaikštinėja Baltijos pakrante, drauge – ir jos vyras Dmitrijus Šepelevas, metų sulaukęs sūnus Platonas.

Žana ilgai neprisipažino, kad jos būklė bloga. „Viskas gerai!“ – du mėnesius tvirtino tėvui Vladimirui Friske telefonu iš JAV, nors jau žinojo baisią diagnozę – galvos smegenų vėžys.

Tik atvykęs į Los Andželo ligoninę tėvas viską suprato.

Nelaimė sutelkė dainininkės šeimą. „Nepasiduok, dukrele, kovok!“ – prašė tėvas. „Tėti, kitaip ir būti negali“, – sakė Žana.

Kad už teisę gyventi reikia kovoti, Žana žinojo jau nuo vaikystės. Ir ne tik dėl spartietiško auklėjimo. Tai prasidėjo nuo jos gimimo.

Tėvai laukėsi dvynių: pirmasis gimė berniukas, bet gyveno neilgai. Mergaitė pasirodė esanti tvirtesnė, nors svėrė perpus mažiau nei broliukas – kilogramą su trupučiu.

Duktė tėvo neprašydavo pinigų

– Ar Žana anksti tapo savarankiška? – Ž.Friske tėvo paklausė Rusijos žurnalistas.

– Ji suaugo tiesiog akyse, kai gimė mūsų jaunesnioji duktė Nataša. Žanai buvo penkiolika metų, kai 1989-aisiais mūsų šeima susiruošė emigruoti į Vokietiją. Bet ji pareiškė niekur nevažiuosianti.

Palikome ją namuose. Kai įsikūrėme, grįžau pasiimti Žanos. Nekreipiau dėmesio į jos maldavimus palikti ją Rusijoje. Supratusi, kad manęs nepalenks, sutiko.

Prieš išvykstant į Vokietiją visi keturi pasikeitėme pavardę į vokišką, kurią gavau iš savo motinos Paulinos Friske.

Vokietijoje mums klostėsi ne taip sėkmingai, kaip norėjosi. Kalbos gerai nemokėjome, gyvenome iš socialinės pašalpos, bendravome tik su giminaičiais. Žana kelis mėnesius nelankė mokyklos, siaubingai ilgėjosi draugų, Maskvos gyvenimo.

Kai po kelerių metų grįžome iš Vokietijos, čia mūsų laukė jau devalvuotas rublis. Išvykdamas pardaviau du automobilius, o grįžęs už tuos pinigus negalėjau nusipirkti net padangos.

Tačiau grįžimas suteikė ir teigiamų dalykų: netrukus sėkmingai pradėjau verslą.

Neprisimenu, kad Žana kada nors būtų prašiusi iš manęs pinigų. Jai buvo gėda, be to, dukterims visuomet kaliau į galvą: „Turite pačios pasirūpinti savimi.“

Tiesa, padovanojau Žanai du automobilius ir 2 kambarių butą.

Kai atėjo laikas stoti į aukštąją mokyklą, ją perspėjau: „Pinigų neduosiu, tavęs užtarti neketinu, stenkis pati.“ Ne iš godumo, o todėl, kad vaikai, kuriuos už rankos vedžioja tėvai, nežino studijų kainos ir nenori mokytis.

Dar vaikystėje Žana taikė į artistes, bet aš jai sakiau: „Į estradą sunku prasimušti, o aukštasis išsilavinimas tikrai neprošal.“ Norėjau, kad taptų žurnaliste. Žana įstojo į Maskvos humanitarinio universiteto Žurnalistikos fakultetą.

Bet troškimas tapti artiste nugalėjo: mokslų, kaip ir baiminausi, nebaigė.

Nenorėjo, kad eitų tėvo pėdomis

– Jūs pats ilgai buvote muzikantas. Vadinasi, scenos trauką Žana paveldėjo iš jūsų?

– Dar vaikystėje ji stebėjo repeticijas – aš šokau, grojau mušamaisiais ir dainavau. Esu baigęs choreografijos mokyklą, dalyvavau saviveikloje. Prasidėjus pertvarkai, pasinėriau į prekybą – juk vien dainomis ir šokiais šeimos neišmaitinsi.

Kad Žana pakviesta tapti moterų popmuzikos grupės „Blestiaščije“ meno vadove, sužinojau, kai skridome paviešėti pas gimines į Ameriką. „Tik mokslo nemesk. Grupė iširs, pamatysi...“ – sakiau jai. Žana pažadėjo, kad bus užsiėmusi tik vakarais. Bet paskui ji tapo ketvirtąja grupės soliste.

Žana pasitikėjau, tačiau nerimavau, nes pramogų verslas – vien tik intrigos, o ko galima pareikalauti iš jaunos pradedančios atlikėjos, taip pat buvo aišku.

Žana dirbo iki išsekimo. Būdavo, atvažiuoja, krinta į fotelį ir tuojau pat užmiega. Bet niekada nesiskųsdavo. Dabar suprantu, kad siekdama atlikėjos karjeros Žana negalėjo išvengti intrigų, nuožmios kovos. Bet į mūsų klausimus visuomet atsakydavo: „Mama, tėti, viskas puiku!“

„Esu ligoninėje. Bet nieko rimta“, – kartą paskambinusi pasakė Žana. Keturi kaukėti plėšikai patykojo laiptinėje, užtempė į butą, sumušė, sulaužė nosį. Žaną išgelbėjo tik tai, kad jiems iškart pasakė, kur laiko pinigus.

Duktė iškentė tris operacijas. Neseniai iš spaudos sužinojau, kad dalyvaudama ledo šokių projekte ji susilaužė du šonkaulius, bet čiuožė toliau, nes nenorėjo iškristi. Toks jau Žanos charakteris: jei užsibrėžė tikslą, niekas neprivers išsukti iš kelio.

Nelaimė atsijojo draugus

– Ar sunki liga padėjo Žanai atsirinkti, kas yra tikri draugai, o kas – prisiplakėliai?

– Nelaimė dažnai atskleidžia tikrąjį žmonių veidą. Žanai teko įvertinti ir draugių elgesį: kai kurios buvo šalia tol, kol jai viskas buvo gerai. Atsitiko bėda ir jos dingo iš jos gyvenimo.

Kiti žmonės, su kuriais gyvenimas Žaną seniai išskyrė, atvirkščiai – pradėjo skambinti sužinoję apie nelaimę.

Atsirado jos vaikystės Odesoje ir mokyklos laikų draugai. Padėjo Nikolajus Baskovas, Lolita Miliavskaja, kiti. Buvo pradėti rinkti pinigai Žanai gydyti – mes patys nepajėgiame apmokėti Los Andželo ligoninės sąskaitų.

– Pacientas, sužinojęs mirtiną diagnozę, įveikia keletą stadijų: šoko, ligos neigimo, pykčio ir pagaliau susitaikymo.

– Netikėtos bėdos prasidėjo praėjus porai mėnesių, kai gimė jos sūnelis Platonas: Žana nebegalėjo pastovėti ant kojų, prarasdavo sąmonę, orientaciją.

Sužinojusi, jog jai – smegenų auglys, Žana iškart suvokė, kad jos liga rimta. Pradžioje stengėmės nelaimę slėpti nuo pašalinių ir ją įveikti savo jėgomis. Bet žiniasklaidoje pažiro nuotraukos: Žana sėdi vežimėlyje, dar neatsipeikėjusi po chemoterapijos.

Pasirinkome gerą brangią Los Andželo kliniką – ten pagal unikalias technologijas kiekvieną pacientą iškart gydo kelios gydytojų komandos.

Jai buvo taikoma chemoterapija, gydymas spinduliais. O galvos smegenų operacijos Žana atsisakė – pernelyg didelė rizika gyvybei.

Vaikui motiną priminė nuotraukos, vaizdajuostės

– Vasarį Žanai į Los Andželą nuvežėte jos sūnų Platoną. Koks buvo jų susitikimas?

– Dėl ligos Žana ilgai nematė sūnaus. Kad nepamirštų motinos, Platonui nuolat rodėme vaizdajuostę, fotografijas, vis primindami: „Žiūrėk, tavo mama!“ Kai tik jis pamatydavo jos nuotrauką, imdavo glostyti ją, bučiuoti.

Kai Platoną atvežėme į Los Andželą, vaikas iškart atpažino motiną.

„Štai dėl ko gyvenu“, – pasakė Žana, pagaliau paėmusi sūnų ant rankų. Šioje klinikoje vienas iš gydymo metodų – bendravimas su šunimi, tačiau ką jau kalbėti apie džiaugsmą, kurį dovanoja tavo vaikas.

Išsinuomojome namą priešais ligoninę. Ten Žana galėjo būti su Platonu visą dieną – į procedūras ji buvo vežama vežimėliu.

Visi buvome šalia: Žanos vyras Dmitrijus, motina, sesuo.

Kai atsitinka nelaimė, kreipiamasi į Dievą: sakoma, kad malda gali pagydyti nuo vėžio. O Žana – tikinti. Bet dukteriai visuomet sakiau, kad ji pasikliautų tik savo jėgomis.

Parengė Ona KACĖNAITĖ

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.