Tačiau Aušros ir Giedrės tėvai vilniečiai Gražina ir Leonas Jasiulioniai, iškart susilaukę dviejų atžalų, pripažino, kad dukras užauginti nebuvo lengva, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Dvynės šeimoje – ne tik dvigubas džiaugsmas, bet ir dukart didesni rūpesčiai nei auginant vieną vaiką. Tai jie tvirtino remdamiesi savo patirtimi, nes užaugino ir sūnų Audrių (28 m.).
Tad seserys jau teiravosi tėvų, kokie buvo skirtumai auginant vieną ir iškart du vaikus. Tačiau išsiaiškinus, kad augant dvyniams jie vienas nuo kito užsikrečia tomis pat ligomis arba vienam pradėjus verkti ir kitas tuoj pat paleidžia dūdas, seserų svajonė nesubliūško.
„Tėvai augino sūnų ir tuo buvo patenkinti. Tuomet tėtis prasitarė, kad pakaks ir vieno vaiko šeimoje.
Kai mama susapnavo keistą sapną, kuriame regėjo, kaip sunkiai brenda per pelkes ir nuskina dvi ramunes, po kiek laiko pasijuto nėščia. Mudvi buvome netyčiukės.
Kai mama pasakė tėčiui, kad laukiasi dvynių, jis labai apsidžiaugė. Jį dar labiau pradžiugino tai, kad gims mergaitės“, – savo gimimo istoriją prisiminė dvynės.
Tačiau jųdviejų motinos gailėjo visos draugės, matydamos, kaip jai sunku auginti dvynes.
„O dabar, kai užaugome, draugės mamai prisipažįsta: „Mes tau pavydime. Suprantame, kad ne veltui tiek vargai, kol užauginai išsilavinusias dukras. Labai džiaugiamės gražia šeima“, – šį motinos pasakojimą įsiminė anglų kalbos studijas baigusios Aušra ir Giedrė.
Kodėl naujos televizijos laidos „Norim dar! Su radistais“ asistentės A. ir G.Jasiulionytės taip atkakliai nori pakartoti savo tėvų šeimos gyvenimą?
Giedrė: Auginti du vaikus vienu metu – ne dovanėlė. Bet be vargo nieko gražaus nebūna.
Aušra: Man dvyniai būtų geriausia likimo dovana. Juk visą gyvenimą dvyniams nereikia galvoti apie kitus draugus.
Jeigu noriu išeiti į miestą išgerti kavos ar suvalgyti ledų, neieškau bičiulių. Visada šalia sesuo.
Žinau, kad ji su manimi visur eis. Daugiau nieko nereikia.
Vaikystėje brolis net pykdavo, kad mes esame tokios vieningos. Mudvi susivienydavome prieš jį ir įveikdavome. Tačiau tai buvo vaikiškos peštynės, savotiška konkurencija. Suaugę tapome draugais, o ne priešais.
Giedrė: Kai esi iš dvynių, visada tarsi mąstai už abi, rūpiniesi abiem.
– Tad jums būtų paprasčiau draugauti su dvyniais vyrais – vieni kitus gerai suprastumėte, o gal ir būtų tikimybė susilaukti dvynių.
Aušra: Svajojau, kad abi draugautume su dvyniais. Bet tokių vaikinų nesutikome.
Giedrė: Turiu dvejais metais vyresnį draugą Roką, jis – ne iš dvynių.
Aušra: Šiuo metu artimo draugo neturiu. O Roką aš pripiršau seseriai. (Juokiasi.)
Giedrė: Atostogavau Maltoje, o sesuo tuo metu stebėjo Kačerginės Nemuno žiede vykusias automobilių lenktynes ir po jų susipažino su lenktynininku Roku. Jis Aušrą parvežė po varžybų į Vilnių.
Po to Aušra man parašė žinutę: „Sese, manau, tau patiktų Rokas. Tave su juo supažindinsiu.“ Po kiek laiko Rokas pradėjo susirašinėti su manimi. Užsimezgė artima draugystė, kuriai rugsėjį sueis vieni metai.
– Ar tai, kad esate dailios dvynės, ir padėjo patekti į pramoginę televizijos laidą?
Aušra: Prieš du mėnesius pradėjau dirbti kūrybos namuose „Elitaz“ prodiuserių asistente.
Kai jie sužinojo, kad esu iš dvynių, pakvietė atsivesti ir seserį. Abi esame baigusios anglų kalbos studijas, šiek tiek vertėjavome, bet Giedrė ir toliau dirba bare padavėja.
Kai šie kūrybos namai pradėjo kurti laidą „Norim dar! Su radistais“, kurią veda humoristai Jonas Nainys ir Rolandas Mackevičius, prodiuseriai toli neieškojo dviejų vedėjų asistenčių. Mums patinka smagūs pasiūlymai.
– Kaip sutariate su šmaikščiais ir provokuoti mėgstančiais televizijos laidos vedėjais?
Giedrė: Jie labai linksmi, kūrybingi, todėl ir sutariame puikiai. Juk ir mes esame tokios pat.
Aušra: Jonas ir Rolandas – linksmų plaučių vyrukai ne tiktai per filmavimus, bet ir jiems pasibaigus.
Sakyčiau, gyvenime jie dar didesni pokštininkai. Su jais tikrai neliūdna.
– Ar laidos vedėjai jūsų nesupainioja?
Giedrė: Jie mus visada atskiria, nors ir bandome suklaidinti. Nežinau, ką vyrai įsidėmi, bet nė vieno dėl savo panašumo nesame apgavusios. Todėl anksčiau net ir į pasimatymus viena už kitą neidavome, nes žinodavome, kad nepavyks apgauti.
Tačiau studijuojant Lietuvos edukologijos universitete dėstytojai mus painiodavo. Mokėmės skirtingose grupėse, bet dėstytojai buvo tie patys. Dažnai iš jų girdėdavau: „Kodėl dar kartą atėjai į paskaitą? Nėra prasmės antrąkart klausyti to paties.“
Jie mūsų neskyrė, todėl sykį sesers paprašiau už mane išlaikyti egzaminą, nes norėjau gauti didesnį pažymį, kad nereikėtų mokėti už mokslą. Aušra nuėjo vietoj manęs į egzaminą ir gavo aštuonetą.
Tokiu rezultatu buvau labai patenkinta.
– Gerai įsižiūrėjus, galima įžvelgti skirtumų: į veidą skirtingose vietose esate įsisegusios žibančius auskarus.
Aušra: Auskarą virš lūpos įsivėriau būdama aštuoniolikos ne dėl to, kad skirčiausi nuo sesers. Man buvo gražu. Ji irgi pasekė manimi.
Giedrė: Tokį pat auskarą po metų įsivėriau žemiau lūpos, nes virš jos jau turiu natūralią puošmeną – kelius apgamėlius.
– Nors vienodai dažniausiai rengiami mažamečiai dvyniai, jūs ir dabar puošiatės tokiais pat drabužiais. Nepabosta?
Giedrė: Mums patinka vienodai rengtis, juolab sutampa mūsų skonis. Gyvename kartu, todėl visas garderobas vienodas. Kartu einame pirkti drabužių.
O jeigu apsiperkame atskirai, būtinai viena kitai nuperkame tokį pat drabužį. Problemų nekyla, nes nešiojame vienodo dydžio drabužius.
Be to, kai vienodai apsirengiame, sulaukiame daugiau dėmesio.
– Nevargina šimtą kartų girdėtas klausimas: ar jūs – dvynės?
Aušra: Pripratome prie šio klausimo, jį nuolat girdime iš nepažįstamų gatvėje ar bare.
Giedrė: Sesuo netgi juokauja: jeigu ji rinktų pinigus už kiekvieną atsakymą į tą patį klausimą, būtų praturtėjusi ir nebereikėtų dirbti.
Jei pavargstu nuo to klausimo, kartais apsirengiu kitaip nei sesuo. Bet ir tai nesuklaidina – kai abi dirbome tame pačiame bare, nemažai nuolatinių lankytojų manydavo, kad ta pati padavėja sukasi ištisą dieną, tik persirengia.
To panašumo neįmanoma paslėpti, kad ir skirtingai apsirengiame.
Kai iš šalies stebiu kitus dvynius, matau daug panašumų. O kai būnu drauge su seserimi, manau, kad esame labai skirtingos – juk charakteriai tikrai nevienodi.
Aš esu ramesnė, Aušra kovingesnė. Sesuo mėgsta man pavadovauti, nors esu už ją vyresnė dešimčia minučių. (Juokiasi.)
Todėl sunku suvokti, kaip kiti žmonės gali mus painioti. Žinoma, ant kaktos charakteris neužrašytas.
– Niekada nebuvo noro kurti savo gyvenimą atskirai – rinktis nevienodas profesijas?
Aušra: Buvo tokių norų. Aš labai norėjau studijuoti anglų kalbą, Giedrė – žurnalistiką. Bet turbūt likimas nulemtas iš aukščiau.
Padavėme prašymus į keletą specialybių ir abi pagal egzaminų balus patekome į tą pačią vietą – studijuoti anglų filologijos.
– Kodėl baigusios anglų kalbos studijas nuėjote dirbti į barą?
Aušra: To paties nekart klausė ir mūsų mama. Savęs neįsivaizduoju sėdinčios biure ir verčiančios iš anglų kalbos į lietuvių. Man tai nuobodu. Jei reikia išversti bent penkis puslapius, pavargstu nuo monotoniško darbo.
Vertėjauti susitikimuose smagu. Jeigu svečias dar turi humoro jausmą, versti, ką jis kalba, vienas malonumas. Anglų kalbą mokiausi tam, kad galėčiau keliauti.
