Tėvo praeitis pastūmėjo lietuvę iš JAV domėtis savižudybėmis

„Man tai - tarsi asmeniškas projektas. Savižudybių Lietuvoje tema man tapo svarbi po to, kai sužinojau, kad ir mano šeima yra su tuo susidūrusi“, – sakė iš JAV į Lietuvą atvykusi 21 metų studentė Rugilė Kaladytė. Merginos pasirinkta baigiamojo darbo aukštojoje mokykloje tema nustebino ne tik jos draugus bei profesorius. Su nustebusiais žvilgsniais kone du mėnesius rinkdama medžiagą savo darbui ji susidurdavo ir Lietuvoje.

JAV gyvenančią ir fotožurnalistiką studijuojančią R.Kaladytę domėtis savižudybėmis Lietruvoje pastūmėjo tėvo praeitis.<br>A.Vaitkevičaus nuotr.
JAV gyvenančią ir fotožurnalistiką studijuojančią R.Kaladytę domėtis savižudybėmis Lietruvoje pastūmėjo tėvo praeitis.<br>A.Vaitkevičaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Andrius Vaitkevičius

2014-09-11 19:02, atnaujinta 2018-02-09 16:25

Rugilė gimė Lietuvoje. Jos tėvai išsiskyrė, o kai mergaitei buvo ketveri, mama ją ir seserį išsivežė į Jungtines Amerikos Valstijas. Užaugusi Čikagoje, mergina dabar studijuoja fotožurnalistiką Niujorko valstijoje įsikūrusiame Ročesterio technologijos institute. Ročesteryje šiuo metu ji ir gyvena.

„Baigdami studijas mes privalome atlikti kokį nors didelį projektą. Mano profesoriai manęs klausinėjo, iš kur aš kilusi, iš kokios šalies atvykau. Kalbant apie Lietuvą, atkreipėme dėmesį į tai, kad čia, pagal Pasaulio sveikatos organizacijos statistika, yra vienas didžiausių savižudybių lygis pasaulyje.

Pakalbėjau su mama, o ji man papasakojo, kad ir mano tėtis, kai buvau maža, bandė nusižudyti. Jis pasidegė ir su automobiliu nuo tilto nuvažiavo į upę. Tėtis išgyveno, tačiau man kilo mintis baigiamojo darbo tema pasirinkti savižudybes Lietuvoje, išnagrinėti skirtingus problemos aspektus, pasigilinti, kokią įtaką tai daro visai visuomenei“,– pasakojo Rugilė.

Jos baigiamojo darbo vadovais tapo trys žinomi profesoriai. Vienas jų – Williamas Snyderis – už fotožurnalistikos projektus net keturis kartus buvo apdovanotas prestižine Pulitcerio premija.

Kita - Meredith Davenport bendradarbiavo su tokiais prestižiniais leidiniais, kaip „National Geographic“, „The New York Times Magazine“, „Newsweek“, yra surengusi ne vieną fotoparodą Jungtinėse Valstijose ir užsienyje, už savo darbus apdovanota garbingais tarptautiniais prizais.

Trečioji darbo vadovė Jenn Poggi, be kitų darbų, dvejus su puse metų yra buvusi Baltųjų rūmų fotografų padalinio vadovo pavaduotoja.

„Jie visi - su skirtinga patirtimi. Jų patarimai ir parama man labai daug padeda. Kiekvienas jų nurodo skirtingus kelius, kaip geriau galėčiau išnagrinėti pasirinktą temą. Jie man nurodo skirtingus kelius, kuriais galėčiau eiti.

Kažką imdama iš kiekvieno, aš po truputį judu į priekį. Būdama Lietuvoje aš jiems nusiunčiu tai, ką esu padariusi, o jie man patarinėjo, ką ir kaip reiktų patobulinti. Jei kažką pamiršiu ar nepadarysiu, vėliau bus labai sunku vėl grįžti ir daryti tai, ką praleidau. Todėl man tikrai yra nepaprastai naudinga, kad galiu jiems siųsti savo darbus ir sulaukti patarimų“ ,– pasakojo Rugilė, būdama Lietuvoje.

Bendravo su pareigūnais ir savanoriais

Lietuvoje gyvena nemažai R.Kaladytės giminių. Tad birželį atvykusi į gimtinę, mergina apsistojo pas juos ir pradėjo rinkti medžiagą savo darbui. Ji bendravo su pagalbos linijų savanoriais darbuotojais, lankėsi morge, kalbėjosi su greitosios medicinos pagalbos darbuotojais, bendravo su savižudžius gelbėjančiais ugniagesiai.

„Iki šiol net negalėjau pagalvoti, kiek daug tarnybų ir žmonių dalyvauja, kai bandoma išgelbėti nusižudyti nusprendusį žmogų. Net negalėjau įtarti, kad kai kas nors grasina nušokti nuo tilto į upę, apačioje su valtimi jo laukia ugniagesiai ir narai“, - įspūdžiais dalijosi studentė.

Dar ruošdamasi darbui Lietuvoje, ji internete aptiko filmuotų vaizdų, kaip Vilniaus policija įkalbinėja nuo Baltojo tilto į Nerį šokti grasinančius žmones to nedaryti. Ten pat užfiksuota ir tai, kaip policininkai spėja išgelbėti lemtingą žingsnį žengti bandančius žmones.

Peržiūrėjusi šiuos vaizdus, Rugilė suprato, kad jos baigiamajame darbe ne paskutinė vieta turi būti skirta ir policijos pareigūnams. Tad atvykusi į Vilnių studentė ėmė ieškoti būdų, kaip galėtų iš arti stebėti Vilniaus policijos darbą.

Darbas su policijos pareigūnais jai nėra naujiena. Ročesteryje R.Kaladytė yra įgyvendinusi specialų projektą – ji iš arti stebėjo policijos leitenanto Erico Paulo darbą. Kartu su juo vyko į iškvietimus, ieškojo įtariamųjų, lydėjo po darbo namo pas žmoną, viską filmavo ir fotografavo.

Palygino Lietuvos ir JAV policijos darbą

Nors tik atvykusi į Lietuvą susidūrė su kliūtimis, vėliau ji vis dėlto sulaukė Vilniaus policijos pagalbos. Per mėnesį Rugilei pavyko net tris kartus su policijos patruliais išvykti į naktinio miesto gatves. Ji pamatė tokį Vilnių, kokio niekada nebūtų išvydusi savarankiškai.

Ji džiaugėsi, kad per 36 valandas, praleistas su patruliais, neįvyko nė viena savižudybė. Tačiau iš to, ką pamatė, studentė vis dėlto susidarė įspūdį, kad prie žmonių noro pasitraukti iš gyvenimo labai dažnai prisideda alkoholis, depresija, perspektyvos nematymas.

„Ročesteris yra vienas didesnių JAV miestų, tad darbas su policija ten buvo gera patirtis. Todėl ir Vilniuje važinėdama su patruliais jaučiausi patogiai ir gerai. Antra vertus, darbas su policija Amerikoje ir Lietuvoje skiriasi.

Vilniuje patruliai nuolat juda. Jie važiuoja iš vieno iškvietimo į kitą, niekada nesustoja. Lietuvos sostinėje labai daug smulkių pažeidimų – kažkas geria alų viešoje vietoje, kažkas kažką pavogė, labai daug iškvietimų dėl smurto šeimoje

Amerikoje su leitenantu E.Paulu į tokius įvykius nevažiuodavome. Jei važiuodavome, tai būdavo tikrai rimti iškvietimai, tokie, kaip nužudymai ir panašiai.

Važinėdama su policininkais Lietuvoje mačiau, kiek girtų žmonių yra aplinkui. Galvoju, kad alkoholis, depresijos ir savižudybės tarpusavyje yra labai susiję.

Ir dar vienas dalykas Vilniuje, į ką atkreipiau dėmesį: Lietuvos policininkai turi itin daug popierinio darbo. Jie nuolat dėl kiekvienos smulkmenos pildo dokumentus. Amerikoje to tikrai yra mažiau. Tačiau vis tiek policijos darbas yra nepaprastai įdomus ir naudingas. Aš nuolat pagalvoju, kad jei nestudijuočiau fotožurnalistikos, tapčiau policininke“,– įspūdžiais dalijosi Jungtinėse Valstijose gyvenanti lietuvė

Draugai palaiko

R.Kaladytė mokslus baigs kitais metais. Lietuvoje per du mėnesius surinkta medžiaga taps baigiamojo darbo dalimi.

Merginos projektas savyje jungia tekstinę informaciją, nuotraukas, vaizdo medžiagą, garsą, interviu. Rugilė sakė, kad visa tai jungiant galima giliau ir išsamiau atskleisti temą, kuria domimasi.

Visą medžiagą, kurios studentė sukaupė labai daug, apdoroti ir pateikti dėstytojams reikia iki Kalėdų.

Rugilės darbu nuolat domisi ir jos draugai. Mergina jiems internetu nuolat pranešdavo, kaip sekasi, kur buvo, ką nuveikė. Jos bendramoksliai irgi ruošiasi baigiamajam darbui, tačiau jų temos yra paprastesnės, nuo Ročesterio aktualijų jie nenutolo: „Draugai žino, ką darau. Mano darbas yra didelis, jo tema neįprasta, medžiagą jam rinkau toli nuo namų nors man tai ir gimtinė. Ir draugai mane labai palaiko. Jie supranta, kad tai yra gana asmeniškas darbas. Be to, jie supranta, kaip sunku tokį darbą padaryti“.

Nuolat galvojo apie etiką ir privatumą

Domėdamasi tokia jautria tema, kaip savižudybės, Rugilė turėjo nuolat galvoti apie etiką ir kitų žmonių privatumą.

„Buvau morge ir ten taip pat rinkau medžiagą savo darbui. Darbuotojai ten turi daug statistikos. Jie man papasakojo, kas vyksta su mirusių žmonių kūnais. Ten dirbančių žmonių darbas yra labai svarbus. Juk jie turi nustatyti, ar žmogus mirė per nelaimingą atsitikimą, ar jis buvo nužudytas ar nusižudė.

Kalbėjausi su ekspertais, bet nefotografavau. Ten labai daug dalykų, dėl kurių reikia laikytis privatumo. Kaip tik tuo metu, kai ten lankiausi, buvo atliekamas skrodimas. Įrašinėjau garsą. Per tuos garsus, vykstant skrodimui, ir noriu parodyti, koks tai darbas. Klausantis garso tai bus galima įsivaizduoti“,– pasakojo Rugilė.

Panašiai ji elgėsi ir fotografuodama Vilniaus gatvėse, kai važinėjo su policijos patruliais. Fotografavo taip, kad nelabai matytųsi sulaikytųjų veidai.

Tėtis apie savižudybę kalbėti nenori

Apie savo projektą ir kodėl jį daro, mergina bandė kalbėti ir su savo tėčiu. Ji norėjo, kad darbe atsispindėtų ir asmeniškas niuansas, dėl kurio ji pasirinko tokią sudėtingą temą.

Per savo viešnagę Lietuvoje Rugilė tėtį aplankė kelis kartus. Jis gyvena mažame provincijos miestelyje kartu su savo tėvu – Rugilės seneliu: „Kiti mano giminės, mano seneliai, teta, visi su manimi kalba apie tą įvykį. Bet tėtis nenori. Ir aš jį suprantu.

Aš - jo duktė, ir jis nori, kad matyčiau jį laimingą ir galvočiau, kad viskas puiku. Aš negaliu jo spausti. Mes susitikome po 10 metų. Aš bandžiau su juo apie tai kalbėti, bet jis nesutiko. Turiu laukti, kol jis pats bus pasiruošęs man tai papasakoti“.

Rugilė džiaugėsi vėl sutikusi savo tėvą. Jie sutarė dažniau bendrauti, rašyti vienas kitam laiškus. Kai tėtis savo sename telefone parodė nekokybiškas nuotraukas iš kasdienio gyvenimo, dukra jam nupirko skaitmeninį fotoaparatą, kad daugiau fotografuotų ir siųstų jai nuotraukas į Ameriką.

„Dabar jis galės man siųsti savo nuotraukas ir jos gal taps kurio nors mano projekto dalimi. Aš jam papasakojau apie darbą, kurį dabar darau. Jis iš pradžių neigė bandęs žudytis. Sakė, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas.

Aš jam papasakojau apie savo projektą, kad važinėjau su policija, lankiausi morge, bendravau su pagalbos linijų darbuotojais, pasakiau, kad žinau, jog tai nebuvo nelaimingas atsitikimas.

Jis nutilo ir kurį laiką tylėjo. O paskui prisipažino, kad žmonės, kurie bandė žudytis, paprastai nenori apie tai pasakoti. Supratau, kad taip jis pripažino tai, ką jau žinojau, bet tuo pačiu ir pasiuntė man ženklą, kad kol kas apie tai nekalbės“,– sakė Rugilė.

Tikisi grįžti ir darbą pratęsti

Nors surinkta medžiaga dar net nepradėta sisteminti, R.Kaladytė susidarė įspūdį, kad savižudybių problema aštresnė mažesniuose miesteliuose, o ne didmiesčiuose. Tačiau kaime mažai kas nori apie tai kalbėti.

„Juos kankina gėdos ir kaltės jausmas. Ten juk visi vienas kitą pažįsta. Ir savižudybės tampa tam tikra paslaptimi. Žmonėms labai sunku apie tai kalbėti... Kaip ir mano tėčiui...

Galvoju, kad gal reikėtų daugiau apie tai šnekėti. Dabar susidaro įspūdis, kad labai mažai kas gvildena šią temą, todėl žmonės dažnai nesulaukia pagalbos, nors jiems jos labai reikia“,– įsitikinusi Rugilė.

Per du mėnesius Lietuvoje ji daug nuveikė ir tikisi, kad šią temą jai dar pavyks pratęsti: „Tai ilgalaikis projektas. Dabar turėsiu sustoti, bet tikiuosi, kad man pavyks grįžti ir dar pasigilinti į šią problemą. Žinau, kad yra žmonių, kurie domisi šiuo mano darbu ir nori matyti daugiau“.

***

 Jeigu  esate neabejingas kitų likimui, kviečiame dalyvauti  skilties „Bendraukime“ ir „Jaunimo linijos“ projekte „Sumažink tylą! Kalba vyrai“, kurios metu pagrindinis dėmesys bus skiriamas vyrų savižudybių problemai ir prevencijos skatinimui.  

Ar kada nors galvojote apie savižudybę, bet vis dėlto įveikėte sunkumus?  O gal Jūs buvote tas, kuris pastebėjo ir sulaikė žudytis pasiryžusį brangų žmogų?

Pasidalinkite savo istorija. Patarkite, kaip laiku pastebėti vyro skausmą? Kaip padėti jam įveikti krizę ir nuvyti mintis apie savižudybę?

Savo rašinius galite įkelti per langą „Atsiųsk“ savo kompiuteryje arba iš karto iš savo telefono, naudodamiesi  lrytas.lt mobiliąja versija.  O galbūt labiausiai vertinate elektroninį paštą? Tuomet jūsų laiškų laukiame bendraukime@lrytas.lt.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.