Nuopuolių išvardijau ne vieną. O pakilimas galbūt tas vienas vienintelis – Artūras Masionis suprato, kad nuo ritimosi į visišką bedugnę jį išgelbės vaikai.
Keturios netektys per pusmetį
Pasikalbėti su Artūru susitinkame jo namuose. Vyras pakviečia užeiti vidun, pasiūlo kavos, arbatos. Įjungiu diktofoną ir pratęsiame pokalbį, prasidėjusį dar prieš užeinant į namus.
Artūras pasakojo, kad dirba kepėju. Kepa duoną, batonus, sako, veikiausiai nepatikėsit, bet tuoj prasidės ir kūčiukų sezonas. Šiemet įmonė, kurioje vyras dirba, sulaukė apie 50 tonų užsakymo, tad darbo netruks.
Atsakau nesistebiu, kad taip anksti pradedat pasiruošimą šventėms, bet dar mažesnę nuostabą kelią tai, kad tuos kūčiukus valgom kietus. Abu pasijuokiam.
Kol mudu bendraujam, aplink vaikščioja Artūro dukros: trejų Gabrielė ir penkerių Altėja. Pradžioje buvę kuklios vėliau juodvi nurimsta čiauškėję tik tada, kai tėtis kiekvienai duoda po jogurtą ir liepia sėstis prie stalo valgyti.
Namą, kuriame šiandien jie visi trys gyvena, Artūras paveldėjo 2000 m. Po to, kai vyrą užklupo trys tragedijos iš eilės: pirmiausiai patyręs traumą mirė senelis, o vėliau savo noru iš gyvenimo pasitraukė senelė ir Artūro mama. Moterys tokį sprendimą priėmė, nes neteko šeimos maitintojo. O Artūro tėtis buvo miręs pusmetis iki šių skaudžių nelaimių.
Kalbėdamas Artūras ima graudintis. Mat negana to, todėl, kad su savo vieninteliu broliu jis nepasidalijo paveldėto turto, ryšiai tarp jųdviejų buvo nutrūkę. Tik dabar jiedu bendrauja normaliai.
Klausiu Artūro, o kaip nutiko, kad teko skirtis su žmona: „Nemeluosiu, visi mes išgeriam ir visokių klaidų pridarom“.
Pernai rugpjūtį Artūras ne šiaip išgėrė – kaimynai jam iškvietė greitąją pagalbą, kuri jį nugabeno į psichiatrinę ligoninę.
„Ant baltų arklių užšokau, – sako Artūras ir čia pat priduria, – ten savaitę pabuvau ir išeidamas pasirašiau dokumentus, kad nesu ligonis.“
Grįžęs jis bandė atsiprašyti žmonos, bet ji jau tą pačią dieną buvo susiradusi kitą – tai tas trečias žmogus, su kuriuo tą rugpjūčio dieną visi trys linksminosi. Dėl to vos Artūrui grįžus, kad ir su gėlėmis, moteris paprašė skyrybų.
„Dar mėnesį badžiau taikytis: tvarkiausi, dirbau, bet nieko iš to neišėjo“, - sako vyras.
Gelbsti supratingi kolegos ir kaimynai
Pasiteirauju, kaip susiklostė aplinkybės, kad dukras augina ne mama, o Artūras.
„Buvusi žmona pradėjo smarkiai gerti, nežiūrėjo vaikų, dėl to taip surašiau dokumentus, kad mergaitės liktų man, o ji mokėtų alimentus po 500 litų. Dėl visko ji sutiko, nepatiko tik kad alimentus turės mokėt, bet advokatė jai viską paaiškino ir tada jau su viskuo sutiko. Labai greitai viskas įvyko“, - ramiu tonu pasakoja apie skyrybas Artūras.
Mergaičių mama, kaip teigia Artūras, niekada pati nesiima iniciatyvos susitikti su dukromis. Ir priteistų pinigų mergaitėms nemoka. Tik dabar neseniai davė 100 litų.
„Nebent pats paskambinu ir paprašau, kad kol dirbsiu, pažiūrėtų dukras, tada, jei būna su anuo susibarus, ateina“, - pasakoja Artūras, anuo įvardindamas dabartinį buvusios žmonos draugą.
Nustembu ir pasiteirauju, ar taip lengvai jis įsileidžia į savo namus dukrų motiną: „Priimu, nes taip galiu eit uždirbti daugiau pinigų.“
Mergaitės lanko savaitinį darželį, nes Artūras dirba nuo 14 val. iki vidurnakčio. Paprastai dirba 2 dienas ir tiek pat turi laisvadienių. Pasitaiko, kad dirbti tenka ir savaitgaliais, tuomet vyrą pavaduoja kolegos, o jis dirba vietoje jų šiokiadieniais, mat savaitgaliais mergaitės į darželį eiti neturi galimybės.
Pagalvoju, geri žmonės supa Artūrą ir tą mintį išsakau garsiai.
„Kepykloj nelabai daug norinčių dirbti yra, dėl to darbdavys ir supranta, taikosi prie manęs, nes aš nieko neslepiu, viską apie save esu papasakojęs“, - sako Artūras ir priduria, kad ne tik darbdavys yra supratingas, bet ir kaimynai, kurie paremia juos tris maistu.
Jei nesumokės skolos, liks be elektros
Bet ne maistas yra pagrindinė jų problema: „Tuoj bokšte užsuks sezoninį vandenį keturiems, penkiems mėnesiams. Neseniai užsipildžiau baką. Turėtų užtekti iki Naujųjų, jei neužšals. Kai baigsis, nešiuosi iš kaimynų šulinio.“
Vyras parodo antrame namo aukšte įrengtą tonos talpyklą: šaltas vanduo bėga iš čiaupo, vėliau šildomas ant krosnies lauke ar kambary arba virdulyje.
Artūras pasakoja kreipęsis dėl 200 litų kompensacijoms malkoms, bet bėda ta, kad namas, kadaise statytas senelio rankomis, nėra registruotas, dėl to oficialiai tai tik žemės plotas, o šeima registruota Vilniaus miesto savivaldybėje. „Turiu lentų, žiemai turėtų užtekti“, - priduria jis.
Kaip ir visi sunkiai besiverčiantys žmonės, Artūras turi skolų, kurias yra įsipareigojęs sumokėti iki sutartos datos: „Iki spalio 24 d. turiu sumokėti 1800 lt skolą už elektrą. Kitaip atjungs. Geriau pabadausim negu be elektros liksim“. Dar priduria, kad turi 1000 lt skolą už darželį, tačiau ją sutaręs mokėti dalimis.
Vyras pakviečia nueiti prie lango ir parodo ten pakabintą vekselį, kuriuo įsipareigoja sumokėti skolą už elektrą. Ant lapo ranka prirašęs ir pagalbos prašymą einantiems pro šalį, nurodęs asmeninę sąskaitą, į kurią galima pervesti paramą.
„Einu uždirbt pinigėlių, kad nupirkčiau saldainėlių“
Vyras sako, kad nepaisant skolų, jis stengiasi palepinti dukras: „Niekada nepagailėsiu 50 centų saldainiui“.
Artūras teigia, kad mergaitės yra supratingos ir augo su fraze „einu į darbą uždirbt pinigėlių, kad nupirkčiau saldainėlių“.
Kaip mergaitės supranta pinigų vertę? „Ateinam į parduotuvę, klausia jos manęs, tėti, turi pinigėlių? Turiu. Daug ar mažai? Daug reiškia, kad galės nusipirkti daugiau, tada poreikiai išauga, akys pasidaro didelės ir žiūri didesnį maišelį sausainių ar saldainių, o kada mažai pinigų – vieną čiulpinuką“, - paaiškina bendravimo subtilybes su dukromis Artūras.
Jis sako, kad auginti mergaites nėra sunku: „Kol tvarkausi, jos žaidžia lauke. Arba kambaryje piešia, ką nors iš plastilino lipdo.“ Tik jeigu uždarbiauja pas kaimynus, tada viena akimi tenka ir jas prižiūrėti.
Pirmus du vasaros mėnesius Artūras priverstinai atostogavo, tik rugpjūtį, kai dukrų mama susipyko su dabartiniu vyru ir visą mėnesį leido jų namuose, vyras galėjo daugiau dirbti, taip išleisdamas atostogauti kitus kolegas.
Kalbamės su Artūru ir vis sugrįžtame prie temos apie pinigus ir dukras. Pasiteirauju, ar jis pats kada pagalvoja apie save, turi kokių nors poreikių?
„Nieko aš nenoriu, tik susitvarkyt gyvenimą. Moters neieškau, likimas gal atves. Nes kompiuterio neturiu, į laikraštį skelbimo juk neduosiu. Būtų lengviau, aišku, jei kokia pareiginga atsirastų, vaikus kad mylėtų, o ir žemės yra.“
Kyla natūralus klausimas: visgi jam reikia moters ar pagalbininkės? Vyras sako, kad jis ir vienas gali būti, bet mergaitėms reikia moters. Priduria, kad jei tokia atsirastų, jis bendrautų, laikui bėgant gal ir meilė atsirastų, o kol kas visą meilę atiduos dukroms.
Sunkiai besiverčiantis vyras yra vienas tokių, kurie kreipėsi pagalbos į Pagalbadaiktais.lt. Artūras būtų dėkingas už finansinę paramą. Kreiptis galite į jo kuratorę Jadvygą Karpenkienę telefonu +370-647-10984 arba el. paštu j.karpenkiene@spcentras.lt
