Jos galvoje yra auglys, kuris spaudžia regos nervą. L.Reid visiškai prarado regėjimą būdama 11 metų amžiaus.
Viskas pasikeitė 2000-ųjų lapkričio 15 dienos naktį – ji prieš miegą lenkėsi pabučiuoti savo šuns vedlio Ami ir netyčia galva atsitrenkė į staliuko kraštą.
Kitą rytą L.Reid pabudusi nustebo – jos regėjimas iš dalies atsistatė.
„Niekas nežino, kas atsitiko, ir negali to paaiškinti, - sako moteris. - Neturiu žodžių nusakyti tam jausmui – tai buvo tiesiog nuostabu.
Negalite įsivaizduoti, ką reiškia nematyti, o tada vėl praregėti. Matyti pasaulį vizualiai – dovana.“
Moterį rėmė Naujosios Zelandijos Aklųjų fondas ir padėjo jai gyventi su negalia.
Fondas kiekvienais metais rengia Aklųjų savaitę. Ji šiemet prasidėjo spalio 29-ąją.
L.Reid su pasauliu dalinasi savo istorija tam, kad padėtų aplinkiniams geriau suprasti visą situaciją bei todėl, kad Aklųjų fondas galėtų surinkti daugiau lėšų, kuriomis jie padengia paslaugas, kuriomis ji pati naudojosi nuo 14 metų amžiaus.
„Jie buvo nuostabūs, - sako ji. - Jie man padėjo būti laisvai, nepriklausomai.
Be jų pagalbos būčiau pasimetusi. Esu dėkinga už viską, ką jie man davė.“
L.Reid dabar 38-eri. Ji regėjimą atgavo prieš 14 metų.
Labiausiai ją šokiravęs dalykas – pasikeitusi brolio išvaizda.
„Jis tapo vyru, - pasakoja moteris. - Su ožio barzdele. Paskutinį kartą jį mačiau visiškai kitokį.
Aš tapau moterimi, o mano brolis – vyru.
Mano mama atrodė taip pat – ji tik tapo šiek tiek senesnė.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
