Rašys, bet nebespausdins
Biržų rajone, Nausėdžių kaime, gyvenantis Kostas Viederis išleido jau trečią romano „Vienos klaidos kaina“ dalį.
„Man įkopus į devintą dešimtį, nors esu tik pradžiamokslis, visą gyvenimą mėžęs mėšlą bei aręs su vikšriniu traktoriumi, kilo mintis parašyti prisiminimus, kad ir jaunimas žinotų, kaip paprasti kaimo žmonės gyveno ir sunkiai dirbo, kaip mylėjo ir neapkentė, kiek kainavo tas žodis „laisvė“, – įžangoje rašo K.Viederis.
Ketinęs parašyti tris romano dalis, K.Viederis dabar svarsto, kad greičiausiai teks sukurti dar vieną, kitaip dalies veikėjų likimai taip ir liks neaiškūs. Nemažai puslapių kompiuteriu jau parašyti, bet suprastėjus sveikatai darbas buvo laikinai sustojęs.
„Dabar net nežinau, ką toliau daryti – problema, kaip knygas parduoti. Knygynuose pasiutę antkainiai, todėl parsivežiau namo, gal taip ir stovės makulatūrai“, – pasidejavo nausėdietis.
K.Viederis sakė, kad vieno knygyno savininkas žadėjo skambinti net į ministeriją – gal rasiąs išeitį? Keletas egzempliorių nukeliavo į bibliotekas, o kitais rašytojas apdalijo gimines, kaimynus.
Baigęs tvarkytis apie namus, K.Viederis gal ir parašys ketvirtą dalį, bet greičiausiai nespausdins spaustuvėje, o kompiuterinį variantą nusiųs tik geriausiems savo draugams.
Dėl klaidų supanikavo
Tekstą leidybai rengusi Danutė Martinkėnienė juokėsi: „Anksčiau kalbėjome tik apie trilogiją. Aš irgi maniau, kad dar vienos dalies rašyti K.Viederis nebesiims, betgi ne! Smagu, kad tokio amžiaus paprastas žmogus imasi kūrybos.“
Pagal specialybę pradinių klasių mokytoja, D.Martinkėnienė pati pasiūlė K.Viederiui pagalbą rengiant tekstą, kai išėjo didelio populiarumo sulaukusi jo knyga „Nausėdžiai audroje“.
Tuomet ji pamačiusi gramatinių klaidų ir supanikavusi kaip mokytoja.
Todėl vos išgirdusi apie ketinimą spausdinti romaną „Vienos klaidos kaina“, ji ryžosi pati taisyti tekstą.
„Prisiliečiu atsargiai – kad būtų rašytojo, ne mano, sakiniai. Pasiūlau keisti, tariamės, bet pati per daug nesavivaliauju, nes K.Viederis labai atsakingai tikslina istorinius faktus, ieškome informacijos internete“, – gyrė D.Martinkėnienė.
Vaizdžiai apie abi okupacijas
Romano dalį D.Martinkėnienė davė paskaityti vieno epizodo liudytojui. Tas įdėmiai skaitė skaitė ir kad trenks delnu į stalą: „Tiksliai taip ir buvo!“
Iš pradžių mintis ant popieriaus K.Viederis dėstydavo rašikliu. Bet raštas buvo sunkiai įskaitomas, todėl nausėdietis sėdo prie kompiuterio. Spausdino vienu pirštu.
„Kai žiūriu į tą gigantišką darbą, iš visos širdies žaviuosi, kad K.Viederis norėjo ir sugebėjo taip vaizdžiai ir gyvai papasakoti apie karo ir pokario metus“, – nausėdietį gyrė D.Martinkėnienė.
K.Viederis romane aprašo ne tik tai, ką teko pačiam patirti, bet ir ką girdėjo kitus pasakojant, ką skaitė Aleksandro Solženicyno pasakojimuose apie gulagą.
Juokais save Molio Motiejumi nuo Vabalninko vadinantis K.Viederis nori, kad jaunimas iš romano puslapių suvoktų, koks buvo jų tėvų, senelių gyvenimas per vokiečių ir per rusų okupaciją.
Jis nesupranta savo amžininkų, kalbančių ne apie okupaciją, o apie išlaisvinimą.
„Išlaisvinimas – kai išvaduoja ir atsitraukia, o jeigu kareiviai lieka, tai jau yra okupacija“, – tvirtina K.Viederis.
Kaip jaučia ir supranta
Jau esame rašę, kad kolūkio laikais mechanizatoriumi, kombainininku dirbęs, vėliau pirmasis ūkininkauti išėjęs dabar 80 metų perkopęs K.Viederis plunksnos ėmėsi prieš kelerius metus.
„Esu tik pradžiamokslis, rašau taip, kaip pats jaučiu ir suprantu“, – kalbėjo autorius.
Prieš 4 metus 400 egzempliorių tiražu išleista knyga „Nausėdžiai audroje“ apie senuosius gyventojus, kolūkį, tremties baisumus sulaukė didelio buvusių ir esamų kaimo gyventojų susidomėjimo.
Didelė dalis Panevėžyje gyvenančių biržiečių norėjo įsigyti leidinį, bet autorius juos pardavė akimirksniu.
Paskatintas sėkmės, K.Viederis ėmė kurti romaną „Vienos klaidos kaina“.
Tokiais pat tiražais – po 400 – išleistos pirmos dvi dalys, o šį kovą dienos šviesą išvydo trečia dalis.
