Nepažįstamos šeimos nelaimė moteriai priminė jos pačios tragediją, kai vieną rytą, bemaž prieš 40 metų, išėjęs prapuolė vyras. V.Trečiokienę iki šiol persekioja viltis – o gal jis gyvas?
Kalbėjo, kad viskas nusibodo
Prie bendro stalo susirinkus 4 dukroms ir sūnui su šeimomis, moteris kartais pajuokauja: „O jeigu jūsų tėvas staiga pareitų?“
Visi tepagūžčioja pečiais: nė vienas tokio susitikimo neįsivaizduoja. Kai kurie tėvo netgi neprisimena, o jaunėlė jo niekada nebuvo mačiusi.
Ji gimė tą patį rytą, kai prieš kelis dešimtmečius tėvas išėjo į darbą fermoje ir dingo lyg į vandenį. Paskutinis jį, išeinantį su prisidegta cigarete, matė kaimynas. „Būtų daug lengviau, jeigu žinočiau, kas jam nutiko“, – tikino moteris.
Ji prisiminė, kaip likus porai savaičių iki nelaimės vyras pasakęs: „Man viskas čia jau nusibodo, nebepatinka...“ Tuomet nesuprato šitų žodžių ir pasiteiravo vyro, ar jis kitur keltis nori? Šis atsakė: „Nežinau.“
Po nelaimės moteris pagalbos kreipėsi į miliciją. Ji tvirtino, kad prašoma sumokėjo nemenką sumą – 500 rublių, kad tik surastų vyrą – gyvą arba mirusį.
Pareigūnai žadėjo paskelbti paiešką per televiziją. Bet šeima tokio pranešimo taip ir neišvydo, o po kurio laiko teismas V.Trečiokienės vyrą paskelbė mirusiu.
Rado kaulus ir batus
V.Trečiokienė pasakojo, kad prieš nelaimę jų gausi šeima gyveno Parovėjos seniūnijoje. Abu su vyru dirbo fermose.
Užėjo melioracija, reikėjo kažkur kraustytis. Jiedu taupė pinigus ir planavo statytis namą. Vyrui pradingus, po truputį ėmė nykti santaupos. Moteris nusprendė su vaikų pulku kraustytis į Kirkilus.
Čia V.Trečiokienė įsidarbino fermoje motininių kiaulių, vėliau arklių šėrike. Keldavosi anksti, eidavo į darbą, kad spėtų grįžti, kol vaikai prabus.
Iš pradžių šeima gyveno kolūkio skirtame bute, o po 3 metų V.Trečiokienė nusipirko namą, kuriame iki šiol gyvena. Sutiko kitą vyrą ir susiejo gyvenimą su juo.
Nuo vyro dingimo praėjus 9 metams, žmonės miške rado kaulus ir aulinius batus. V.Trečiokienė buvo iškviesta jų atpažinti, sakė, kad batai – seni, dideli ir apmūsoję. Gal vyro, o gal ir ne... Moteris nežino, ar buvo atlikti DNR tyrimai, – juk viskas vyko dar sovietmečiu.
Pamini seserį ir tėvą
Prieš 17 metų V.Trečiokienę ištiko dar viena baisi nelaimė – apie tai kalbėdama moteris nuolat braukia ašaras.
Nuo smegenų vandenligės Kauno klinikose mirė jos jauniausioji 21 metų dukra. „Neturėjo mirti, bet mirė dėl medikų klaidos“, – pasakojo moteris.
Ji prisiminė, kad slaugymas buvo ant jos, motinos, pečių. Namo sugrįždavo pasiimti maisto bei pinigų ir vėl lėkdavo atgal į klinikas.
Jaunėlę palaidojo kaimo kapinaitėse.
Visi jos vaikai baigė technikumą, nors V.Trečiokienė liepė rinktis kokį tik nori mokslą. Visi sukūrė šeimas. Svečiuojasi vieni pas kitus, kartu susirenka per šventes. Per jas pamini mirusią seserį ir kadaise dingusį tėvą.
Dingusiųjų skaičius gąsdina
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Asmenų paieškos poskyriui vadovaujantis Mindaugas Jakšys sakė, kad augantis dingusiųjų skaičius gąsdina.
Dar prieš kelerius metus Panevėžyje ieškota apie 20 prapuolėlių, pernai jau dingo daugiau nei 30, o šiemet per 9 mėnesius skaičius šoktelėjo iki 53.
50 panevėžiečių pareigūnai rado, bet net šešių nelaimėlių artimiesiems teko pranešti kraupią žinią – apie savižudybę arba tragiškai pasibaigusį nelaimingą atsitikimą.
„Anksčiau būdavo, sakykim, vienas lavonas per metus, o dabar net 6, tai baisu“, – pripažino M.Jakšys. Pareigūnas nesiryžo svarstyti, ar suradus kūną artimiesiems ateina palengvėjimas – žmonės skirtingai išgyvena netekties skausmą.
Didžioji dalis rastų gyvų panevėžiečių – sulaikyti užsienyje dėl įvairių nusikaltimų arba dėl asmeninių priežasčių nenorintys apie save pranešti.
Šiuo metu nieko nežinoma apie 3 žmones. Iš jų vieno asmens likimą tikimasi netrukus išnarplioti, du dingo Italijoje. Nė apie vieną nepavyksta nutverti siūlo galo. Poskyris ieško tik pilnametystės sulaukusių asmenų.
