Nepaaiškinamai sunku gyventi, kai neturi ko valgyti. Motina vardu Veronika, neslėpdama ašarų akyse, pasakoja: „Žinote, grįžta mano sūnūs namo ir klausia ką turiu valgyti, aš paduodu sriubą, nes tai vienintelis patiekalas, kurį galime sau leisti, apie duoną negali būti nė kalbos. Ryžių, burokėlių, makaronų – trys sriubos, kurias galiu padaryti.
Pirmadienį ryžių, antradienį burokėlių, trečiadienį makaronų ir taip vis keičiasi. Esu laiminga dėl to, jog vaikai pavalgo mokykloje, ten jiems duoda nemokamus pietus, bet ar to užtenka?“, – jau žinodama atsakymą, klausia moteris.
Pati Veronika yra gimusi Kauno rajone, ten baigusi 8 klases, vėliau įgavo siuvėjos pažymėjimą. Dirbo valytoja, taip pat prekiavo Baltarusijoje pirktomis prekėmis ir pakankamai gerai uždirbdavo, už ką buvo mušama vyro. Vyras, kuris nuolat stipriai gerdavo kartais net be priežasties mušdavo moterį. Pirmas vyras mirė nuo širdies ligų, o antras žuvo autoįvykyje.
Sūnus pasikorė
Moteris savo istoriją pasakoja su liūdesiu bei ašaromis akyse, tačiau dar labiau pravirksta, prisimindama dar vieną sūnų, kuris jau nebegyvas. Prieš 6 metus iš gyvenimo nusprendęs pasitraukti savo noru, vyras pasikorė prie pat namų.
Prisimindama tą baisų rytą, Veronika verkdama sako – „Žinote, jis kabėjo va čia, šalia namų, bet ačiū mano kaimynams, kurie paėmė kūną pas save į namus. Mano Aleksas, Romualdas bei Jonas to vaizdo nematė, ir ačiū Dievui. Neįmanoma nupasakoti to, ką aš tada jaučiau“, - su baisu prisimena Veronika.
Motina mano, jog tokiam sprendimui įtakos galėjo turėti amžinatilsio sūnaus merginos priekaištai.
Algimantas gyveno su moterimi ir labai dažnai skambindavo mamai, vis klausdamas ar jis yra pilnavertis. Veronika jam atsakydavo, kad net negalvotų apie tai, ir iš kur apskritai tokie klausimai? Tada jis aiškino, jog jo mergina negali pastoti ir jie yra įsitikinę, jog tai jo kaltė. Tiesa, po laidotuvių paaiškėjo, jog moteris yra nėščia, bet nuo visai kito vyro. Motiną tai skaudino dar labiau.
Brolių svajonės
Aleksas mokosi 8 klasėje, nepaisant nepakeliamų sunkumų, į viską stengiasi žiūrėti pozityviai. Tiesa, pamokų ruošimas jam tikra kančia. Jis vis padirbėdavo vasarą kaime ir bent malkų užsidirbdavo, taip pat stengėsi ir abiturientas Romualdas.
Jis, beje, labai intensyviai sportuoja (nuo ko apetitas tik auga), nes ruošiasi stojimui į kariuomenės mokyklą. Vyriausias sūnus (jam 24 metai) yra labiau abejingas tam, kas vyksta. Tiesa, neseniai bandė padirbti, pasibaigė tuo, jog sudaužė šeimininko automobilį, tad mėnesį teko dirbti už dyką. Dabar įstojo į darbo biržą.
Romualdo svajonė yra jau niekada nebeieškoti būsto. Tiesiog pasilikti čia. Vienoje vietoje – kur jau priprato. Jis tiki svajonėmis. Juk Kalėdos.
Į tokią Romo svajonę Aleksandras atsako „Oho... tu tai jau didelis, baigsi mokyklą, įstosi kur nori ir net stipendija gausi, o paskaičiuok kiek metų man dar mokytis reikia..“, - šypsosi.
Mama gali vaikščioti tik namuose
„Aš taip norėčiau pamatyti savo mamą, kuri gyveną Jonavoje. Aš taip norėčiau nuvažiuoti į polikliniką, kuri yra Pašilaičiuose – man reikia vaistų. Išoperuoti plaučiai, šonkauliai, keliai reikalauja implantų (bet ką aš čia svaigstu), sergu cukralige, nuo kurios vaistai pasibaigė. Labai dažnai skauda skrandį, vaistų irgi ne daug liko,“ – vis stipriau nusikosėdama pasakoja moteris.
Kapines aplanko Aleksas
Motina teigia, jog pati tikrai negalėtų nueiti iki kapinių, o Romualdas vos nuėjęs - nualpsta. Taip stipriai išgyvename visi. Tačiau motina prisimena, jog šį rudenį Aleksas nuėjo sutvarkyti mirusio brolio kapo.
„Jūs neįsivaizduojat, kiek man buvo džiaugsmo, kai mažame kaimynės telefono ekrane pamačiau, ką padarė mano sūnus. Maža to, jog viską išties gerai sutvarkė, tai iš mažų žvakučių išdėliojo didžiulę širdį. Man tai buvo tikras džiaugsmas,“ – pirmą kartą pokalbio metu nusišypsojo visas veidas bei akys.
O kur socialinė pašalpa? Ilgą laiką moteris gaudavo socialinę pašalpą vaikams, t.y. 549 lt. Tačiau vėliau jai pranešta, jog sąlygos pasikeitė. Moteris visiškai nesupranta, kodėl taip nutiko. Šį mėnesį ji pašalpos negavo, tačiau tikisi, jog gruodį jau tikrai gaus. Kreipėsi į seniūniją, bet ten, kaip pati sako, nieko gero. Be to, rimtai serganti moteris negauna invalidumo grupės. To priežastis taip pat neaiški. Gydytojai vis reikalaudavo kažkokių papildomų tyrimų, nenorėdami duoti grupę.
„Jei aš gruodį gausiu socialinę pašalpą, tai man užteks tik skoloms padengti. Esu pasiskolinus iš kaimynės druskos, dujų balioną, maisto. Be to, už namo nuomą reikia susimokėti. Pas mane baigiasi aliejus, ryžiai, daržovės. Tiesa, morkas vis pagraužia pelės, kurios įkando Aleksui į pirštą,“ – nusijuokia moteris, žiūrėdama liūdnom akim.
Mama bijo Romualdo klausimų
Veronika prisipažįsta, jog pati ne kartą yra galvojusi apie savižudybę, tačiau kaip? Juk turi tiek puikių vyrų, kuriuos reikia auginti. Ji sako, jog baisiausia, kai vyriausias sūnus paklausia – „Mama, o jei mes negausime pinigėlių, kas bus? O kaip be dujų? Mama, mes net nieko nepasišildysim,“ – vėl verkdama, vis atsikosėdama sako mama.
Laukia Kalėdų
Veronika tikisi, jog vis dėlto gaus socialinę pašalpą, atiduos skolas, o ten kaip nors. „Kūčių vakarą visada turime palikti vieną lėkštę tuščią, tačiau aš jau turiu palikti dvi, o gal šiais metais visos bus tuščios?,“ – žodžiuose jautėsi ironijos protrūkis.
