Marijampolietis galiūnas netaupo gerumo ir atjautos

Veža močiutes į bažnyčią

Maždaug aštuoneri metai kiekvieną sekmadienį A.Kirkliausko kaimynai mato tą patį vaizdą.

Ankstyvą rytą trenerio vairuojamas automobilis sukinėjasi aplinkinėmis gatvelėmis ir surenka prie vartelių lūkuriuojančias kelias garbaus amžiaus moteris. Po to automobilis pasuka bažnyčios link.

Po pamaldų visa solidi kompanija vėl grįžta kartu.

„Iš pradžių į bažnyčią pavėžėjau vieną kaimynę. Po kiek laiko ji paklausė, ar negalėčiau paimti ir jos draugę. Paskui dar pora jų draugių prisidėjo. Pačios pirmosios – Onutės – jau nebėra gyvųjų tarpe“, – pasakojo A.Kirkliauskas.

Jis prisiminė, kai kartą gavo pranešimą, jog Marijampolėje pažeidė eismo taisykles. Vyrui tai buvo staigmena, nes jis yra drausmingas ir atsakingas prie vairo.

„Sukau galvą, kur galėjau nusižengti, nes greičio niekada neviršiju. Maniau, jog kamera, ko gero, užfiksavo, kai vieną sekmadienį į savo „Volkswagen Sharan“ priekį pasodinau dvi moteris. Toje mašinoje telpa septyni žmonės, o iš bažnyčios parvažiuoti tąkart pageidavo aštuonios. Kurią paliksi? Sakau, pasispauskite, tilpsime.

Buvau beveik tikras, jog mane nubaudė už tai, kad ant priekinės sėdynės vežiau dvi keleives.

Pasirodo, ne. Baudos sulaukiau, nes moterys nebuvo prisisegusios saugos diržo“, – prisiminė A.Kirkliauskas kuriozu tapusį įvykį.

Šio automobilio marijampolietis jau nebeturi. Juo į varžybas nuolat vežiodavo savo bei dienos centro auklėtinius, todėl automobilio salonas buvo gerokai nugyventas.

Galiūnų turnyrų dalyvis ir organizatorius A.Kirkliauskas Marijampolės regiono vaikams bei paaugliams yra didelis autoritetas.

Prieš daugiau nei 10 metų jis tapo organizacijos „Gelbėkit vaikus“ rėmėju, vėliau kurį laiką vadovavo Marijampolės padaliniui.

„Iš pradžių pas vaikus mane kviesdavo kaip galiūnų varžybų laimėtoją. Vėliau jau aš pradėjau juos kviesti į sporto renginius, organizuoti varžybas.

Esu vienintelis vyras „Gelbėkit vaikus“ veikloje Marijampolėje“, – šypteli A.Kirkliauskas.

Jis rūpinosi, kad jaukiai įsikurtų vaiko dienos centrai, už savo ir rėmėjų lėšas sutvarkė kelių neįgaliųjų organizacijų patalpas.

Rūpinosi jaunuoliu, pėsčiomis parėjusiu iš Vokietijos

Keleri metai A.Kirkliauskas lanko pensione įkurdintą buvusį vienišą kolegą, kurį sužlugdė netikęs gyvenimo būdas.

Iš pradžių juodu dar pasikalbėdavo, Alvydas nuskusdavo jam barzdą.

Pastaruosius dvejus metus jo bičiulis nebepakyla iš patalo ir nebeatpažįsta jį lankančio draugo. Tačiau A.Kirkliauskui tai nėra priežastis nebesilankyti pensione.

Prieš trejus metus A.Kirkliauskas su žmona Angele bei jos bendradarbėmis rūpinosi jaunuoliu, kuris žiemą pėsčias parėjo iš Vokietijos į Lietuvą ir pirmiausia pateko pas Marijampolės ligoninės medikus.

Atjautos ir nuoširdaus supratimo reikia ir stipriems žmonėms. Gal todėl A.Kirkliauskas per kelis savo gimtadienius sėsdavo ne prie vašių stalo, o su visa šeima važiuodavo į Dzūkiją pas kunigą Valerijų Rudzinską, į jo Pilnų namų bendruomenę.

Ką reiškia būti silpnam bei pasiligojusiam, A.Kirkliauskas patyrė pats.

Nuo 18-os metų štangą kilnojusiam jaunuoliui apie 1985-uosius stuburas iškrėtė piktą pokštą.

„Atsirado išvarža, buvo labai stiprūs skausmai. Vaikščioti galėjau tik priekyje savęs stumdamas kėdę. Būklė buvo kritinė. Man siūlė operuoti stuburą, tačiau aš atsisakiau.

Norėjau sportuoti ir toliau, todėl gydžiausi tuo, nuo ko susirgau – sportu. Mane labai padrąsino vienas gydytojas iš Baltarusijos“, – prisiminė A.Kirkliauskas, ne tik pastatęs save ant kojų, bet po kelerių metų stipruolių varžybose užlipęs ant aukščiausio apdovanojimų laiptelio.

Jo patirtis ir pagalba padėjo vienai marijampolietei, kuri po avarijos liko neįgali. A.Kirkliauskas pasirūpino, kad jauna moteris patektų pas žinomą stipruolį Valentiną Dikulį, kurio darbo metodai ant kojų pastatė ne vieną žmogų, traumų pasmerktą neįgalumui.

A.Kirkliauskas prisipažino, jog gerokai suglumo, kai prieš kelias dienas suskaičiavo, jog sunkiajai atletikai jis jau atidavė 42 metus.

Jis, 1992 metais iškovojęs stipriausio Lietuvos žmogaus titulą, vėliau pasaulio galiūnų čempionate laimėjęs ketvirtą vietą, tris kartus juosęsis „Galiūno diržu“, atrado ir į platesnius vandenis išleido dabar jau pasaulyje žinomų sunkiaatlečių.

Prieš kelerius metus A.Kirkliauskui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas, o už aukštus sportinius pasiekimus, jaunųjų sportininkų ugdymą jis buvo apdovanotas Šv.Jurgio, Marijampolės globėjo, medaliu.

A.Kirkliauskas daugiau nei du dešimtmečius Marijampolėje organizuoja galiūnų varžybas, kurios iš miesto renginio tapo tarptautiniu turnyru.

Artėjantį savaitgalį Marijampolėje vyksiantį Lietuvos senjorų sunkiosios atletikos atvirą čempionatą A.Kirkliauskas rengia kartu su savo sūnumi Vytautu, kuris šiame sporte sukasi nuo vaikystės, o pastaraisiais metais su sutuoktine Neringa sėkmingai dalyvauja žmonų nešimo čempionatuose.

Nuolatinis galiūnų varžybų organizatorius A.Kirkliauskas jau keleri metai žada baigti šią veiklą, nes rūpesčių – per akis.

„Tačiau negaliu. Vyrai ne tik iš Lietuvos ruošiasi, klausinėja, kada bus varžybos, tai kaip gali jų nebeorganizuoti?“ – neprašydamas atsakymo klausė A.Kirkliauskas.