Angelo atsiųstą vaiką menininkė pažino iš styrančių kasyčių

Ėriškiuose gyvenanti įvairiais talentais apdovanota menininkė Renata Laučkienė labai sunkiai išgyveno dviejų savų vaikų išvykimą iš namų. Atsivėrusią tuštumą ji pildė angelų tapymu, kol sulaukė pranašiško sapno. Tada leidosi į sapne regėtos mergaitės paieškas. Šiandien tas vaikas, vadinamas angelų padovanota dukryte, gyvena Laučkų šeimoje. „Norai pildosi, gauni viską, ko paprašai“, – šypsosi moteris ir pasakoja keistą savo šeimos istoriją, kurioje kelias į laimę tiesėsi per sudužusias viltis, vienatvę ir gniuždantį ilgesį.

Daugiau nuotraukų (1)

Gailutė Kudirkienė, panskliautas.lt

Dec 26, 2014, 8:02 AM, atnaujinta Jan 18, 2018, 6:40 AM

Šeimą supa sparnuotos būtybės

Pas bendramečius Saulių ir Renatą Laučkus apsilankome prieš Kalėdas. Šeimos galva dirba, studentai dar negrįžę iš sostinės, o jaunėlė mokykloje.

Peržengus slenkstį pasitinka linksmas šunelio lojimas, čia pat sukiojasi ir dvi pūkuotos katės, iš svetainės sklinda negarsi V.A.Mocarto muzika.

Name justi aštrus aliejinių dažų ir terpentino kvapas. Svetainėje atremtos į sienas džiūsta ką tik baigtos tapyti drobės. Iš jų žvelgia sparnuotos mistinės būtybės.

Kai prie Kūčių stalo su tėvais sės iš sostinės grįžę studentai 23 metų Ieva ir 22-ejų Simonas bei 11-metė Kristina, juos iš visų pusių sups angelai.

Ritualas – angelų paišymas

R.Laučkienė prieš kiekvienas Kalėdas „įkrenta“ į angelų paišymo laikotarpį. Toks ritualas tęsiasi jau dešimtmetį.

Kinta paveikslų koloritas, vienais metais angelai plevena švytinčiame fone, kitais nyra iš tamsių ūkanotų miglų. Kartais jų veidai turi mylimiausių žmonių bruožus, dažnai geras ir skaidriai mėlynas sutuoktinio akis, o kartais išeina panašūs į gyvenimo kely sutiktus svetimus, bet širdingus žmones.

Advento laiku menininkė angelus paišo ne dėl to, kad tokių paveikslų pageidautų užsakovai.

Angelų tapymas R.Laučkienei yra lyg pokalbis su aukštesnėmis jėgomis, dvasinio pasaulio sustygavimas, vertybių perkratymas ir naujų kelių brėžimas.

„Augau labai religingoje šeimoje, teta buvo vienuolė, mama irgi giliai tikinti, sakė, kad tai, ką matai išorėje, dar ne viskas, daug dalykų yra paslėpta, ragino melstis savo angelui sargui.

Dievo suvokimas vaikui nelabai suprantama, bet angelas – kas kita. Nuo vaikystės taip įsikibau minties, kad angelas ateina ir padeda, kai sunku, kad jos laikausi iki šiol. Aš nesimeldžiu, poterius moku, bet jų nekalbu, su Dievu, kai man reikia, pasišneku paprastais žodžiais.

Tie angelai man pildo norus. Jie mane išgelbėjo juodžiausiu gyvenimo tarpsniu. Angelą reikia nupiešti, kad jis tau padėtų. Tapydamas sudedi energiją, nuolat apie trokštamą dalyką galvoji ir mintis materializuojasi“, – pasakoja menininkė.

Maža širdelė neprisileidžia skaudžios žinios

Panevėžiečių Laučkų šeima Ėriškiuose įsikūrė prieš 7 metus.

Lygiai prieš tiek pat laiko jų šeimoje atsirado jaunėlė Kristina. Iš vaikų globos namų parsivesta mergaitė Renatą bei Saulių ėmė šaukti mama ir tėčiu, o Ievą ir Simoną – sese ir broliu.

„Žmonės žiaurūs, ypač vaikai. Jie šaiposi, pasako garsiai, ką girdėjo šeimose, tyčiojasi, kad Kristina ne mūsų. Bandėme su mergaite pasikalbėti, paaiškinti, bet jos širdelė nenori nieko girdėti, neprisileidžia žinios, iš kur ji atėjo į mūsų šeimą. Pati persako mums vaikų patyčias ir vis priduria: čiagi nesąmonė“, – apie skaudžią šiandienos problemą pasakoja R.Laučkienė.

Laučkų šeimą ir jų globotinę kaimo moterys stebi lyg pro didinamąjį stiklą. Išvydusios rėžiais prakirptus mergaitės džinsus plaka liežuviais, kad vaikas neprižiūrimas.

„Ir kaip joms paaiškinti, kad čia tokia mada, o ne mamos aplaidumas? Kristina jau pati renkasi, ką rengtis“, – iš nesupratingų kaimynių tik juokiasi R.Laučkienė.

Vaikų talentui leido skleistis

Vyresnieji Laučkų vaikai mokosi Vilniuje, Muzikos ir teatro akademijoje. Simonas groja altu, o Ieva smuiku.

Į sostinę mokytis M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje jiedu išvažiavo būdami tokio amžiaus, kaip dabar Kristina.

Štai tą gyvenimo tarpsnį R.Laučkienė ir vadina juodžiausiu.

Panevėžio muzikos mokykloje sūnus ir dukra mokėsi smuiko klasėje pas Vidmantę Luomanienę. Jie išsiskyrė neeiliniais gabumais, nuolat laimėdavo įvairius konkursus, todėl ir buvo pakviesti mokytis į Vilnių.

Tada daug kas R.Laučkienę smerkė, stebėjosi, kad vaikus, tik baigusius ketvirtą klasę, atiduoda į internatą.

„Nenorėjau elgtis taip, kaip su manimi vaikystėje elgėsi mama. Buvau vienturtė, tad iš didelės meilės ji manęs niekur toliau nuo savęs neleido. Buvau talentinga, Panevėžyje baigiau dailės ir muzikos mokyklas, labai norėjau į baleto mokyklą, bet mama nė girdėti nenorėjo. Tik tapusi pilnametė išvažiavau studijuoti į Kauno S.Žuko dailės technikumą. Aš nuėjau kitu keliu, savo vaikų talentui norėjau kuo anksčiau atverti duris“, – sakė 47 metų moteris.

Piešiniams išsakė širdgėlą

R.Laučkienė greit pajuto tokio žingsnio pasekmes: staiga netekti abiejų vaikų buvo didžiulis smūgis, namie ir širdy atsivėrė baisi tuštuma, kamavo neapsakomas ilgesys.

Sutuoktiniui nebuvo kada sielvartauti, jis buvo paskendęs darbuose, rūpinosi šeimos išlaikymu, o R.Laučkienė tuomet neturėjo darbo.

„Jie gyveno kaip vaikų namuose, grįždavo namo tik savaitgaliais. Nulydėjusi į autobusų stotį eidama namo ištisai verkdavau. Tuo laiku dar neturėjom mobiliųjų telefonų, interneto, nebuvo galimybių nenutrūkstamai bendrauti. Tada supratau savo mamą, kodėl nenorėjo manęs niekur išleisti“, – anuomečius išgyvenimus prisiminė R.Laučkienė.

Nei sūnus, nei dukra nesiskundė, nė karto nesakė, kad norėtų mesti mokslus sostinėje. Ten buvo didžiulė konkurencija, pasitraukti reikštų pralaimėti, muzika jau buvo tapusi jų gyvenimu.

Štai tada menininkės gyvenime ir atsirado angelai. Ištuštėjusiame bute ji pasistatydavo molbertą, išsitraukdavo teptukus ir, iš anksto negalvodama ką pieš, mintimis klysdama pas savo atžalas, imdavo maišyti dažus. Ranka tarsi savaime brėždavo angelo pavidalą. Tuo periodu R.Laučkienė nutapė keliolika paveikslų su angelais.

„Piešiau angelą ir pasakojau jam apie savo skausmą, kalbėjau, kaip labai trokštu būti su savo vaikais, kaip man jų trūksta. Kuo didesnį skausmą jutau, tuo šviesesni ir skaidresni išeidavo pavidalai“, – prisiminė menininkė.

Dabar šios drobės keliauja po parodas.

Įsikūrė rūsyje, arčiau vaikų

Vienu metu tapydama eilinį angelą ir jam sakydama, kad vaikų ilgesys darosi nebepakeliamas, moteris sulaukė netikėto skambučio iš vienuolyno Vilniuje, kviečiančio į šeimų susitikimą. Laučkai bendravo su šeimų bendruomene, kartais vykdavo į jų renginius.

„Nuvažiavusi pasiguodžiau, kad vaikai internate ir man labai blogai be jų. Kažkas sako: vienuolis prancūzas turi rūsį, ten gyveno skulptorius ir ką tik išsikraustė, jei nori, eik gyventi į tas dirbtuves“, – netikėtai pasisukusią situaciją prisiminė dailininkė.

Matydamas, kad žmona nyksta iš ilgesio, sutuoktinis neprieštaravo, kad ši kuriam laikui persikeltų arčiau vaikų. Tik atžalų paklausė, ar reikia mamos. Abu vienbalsiai šaukė, kad reikia.

Vilniuje R.Laučkienė rado auk-lės darbą. Kai vaikams pasibaigdavo pamokos, vesdavosi juos į savo laikiną būstą rūsyje. Kartais mažieji muzikantai pas mamą likdavo ir nakvoti, negrįždavo į bendrabutį.

Šitaip R.Laučkienė greta vaikų išbuvo dvejus metus.

„Kai jie tapo paaugliais, ėmė rūpėti meilės, supratau, kad jau apsieis be mamos, ir ramia širdimi grįžau namo“, – įveiktą sunkiausio laiko atkarpą jau su šypsena prisiminė moteris.

Prieš mirtį pažadėjo dovaną

Tuomet, kai didžiausiomis nevilties akimirkomis R.Laučkienė ėmė karštligiškai tapyti ir paveiksluose ryškėjantiems angelų siluetams išverkti savo skausmą, nutiko dar vienas keistas ir ją sukrėtęs dalykas.

Prieš metus buvo mirusi teta vienuolė. Ta, kuri dukterėčiai nuolat kalbėjo apie religiją, skatino tikėti stebuklais ir pasitikėti aukštesnėmis jėgomis. Ji aiškindavo: ko Dievo prašai, tą ir gauni.

„Teta sakydavo: kai aš numirsiu, paprašyk, ir aš tau duosiu dovaną, tada patikėsi“, – R.Laučkienė iki šiol prisimena paskutinio pokalbio su giminaite nuotrupas.

Praėjus metams po vienuolės mirties R.Laučkienę ėmė lankyti pasikartojantis sapnas: tarsi ji mato kitoje gatvės pusėje einančią ilgais apdarais dėvinčią tetą, vedančią už rankos mažą mergytę. Mergytės veidą mato labai ryškiai, pabudusi atsimena kiekvieną vaiko bruožą.

„Supratau, kad tai ne šiaip sau, o kažką reiškia. Galvoje sukosi mintis, kad reikia surasti tą mergytę. Su vyru daug kartų ta tema kalbėjome. Nuėjau į vaikų namus pasižvalgyti“, – vaiko iš sapno paieškų pradžią prisiminė ji.

Tą kartą moteris pasikalbėjo su vaikų namų vadovais, papasakojo, kad norėtų globoti mažą mergaitę, panašią į tą, kurią nuolat regi sapne.

Darbuotojai R.Laučkienę palydėjo į vaikų grupes. Kad ir kiek žvalgėsi, panašaus vaiko ji ten neišvydo.

Styrančios kasytės ir kojinės

Iš pradžių sapnas ateidavo tik kartkartėm, o kai R.Laučkienė iš rūsio Vilniuje grįžo gyventi į šeimos butą Panevėžyje, naktinė vizija ėmė kartotis ir kartotis.

Ji dar kartą apsilankė vaikų namuose, iš naujo pasakojo, kokį vaiką čia tikisi surasti. Darbuotojai pažadėjo paskambinti, jei kokia pamestinukė atsiras. Nesulaukusi skambučio R.Laučkienė vėl išsiruošė į vaikų namus su nuostata, kad ims globoti bet kokį vaikelį. Prie pat vartų jai nuplyšo basutės dirželis, apavas nukrito nuo kojos.

„Kai dabar pagalvoju, kažkokia mistika, suplyšęs batas buvo ženklas, kad dar ne ta diena. Nejau eisiu basa? Apsisukau ir grįžau namo“, – pasakojo tapytoja.

Po kelių dienų R.Laučkienė vėl žengė per vaikų namų slenkstį. Nebėjo pas vadovus, pati prasmuko į mažųjų vaikų grupę.

Nė vienas mažylis nebuvo panašus į persekiojančio sapno vaiką. R.Laučkienė pasitikslino, ar čia visi vaikai. Auklytė pasakė, kad yra dar viena mergytė, tik ji nekalba, be to, dabar serga, guli izoliatoriuje.

„Aš ten pasileidau bėgte, medikė prie durų sustabdė: „Negalima“. Ir pro ją matau vaiką, ateina tokia mažutytė, su styrančiom kasytėm, vilnonėm kojinėm, tas pats veidelis, grynai iš sapno. Maniau, kad nugriūsiu“, – dar ir šiandien sunkiai tramdydama emocijas apie septynerių metų senumo susitikimą pasakojo moteris.

Šeimoje nekalbadieniai baigėsi

Vaikas atbėgo artyn, apsivijo rankomis kaklą. Moters paimta ant rankų, pamyluota ir išbučiuota mergytė pradėjo baisiai klykti, kai tik ši ją pastatė ant žemės.

„Man visai nerūpėjo, kad ji nekalba, kad silpnutė ir serganti. Tai angelo vaikas. Sakiau, darykit ką norit, be Kristinos aš iš čia neišeisiu“, – tada kartu su vaiku verkdama darbuotojams kalbėjo moteris.

Sutvarkyti dokumentus globai truko neilgai ir keturmetė Kristina išvyko į naujus namus. Naujus visomis prasmėmis. Laučkai neseniai buvo pardavę butą mieste ir įsigiję namą Ėriškiuose, patys dar pratinosi prie kaimiško gyvenimo.

Iš pradžių mažylė bijojo net naminių gyvūnėlių, krūpčiojo prabėgus šuneliui ar netikėtai liuoktelėjus katei. Visą laiką ją reikėjo nešioti ant rankų. Kad vaiko širdelė atsileistų, prireikė daug kantrybės ir meilės.

Atsidūrus šeimoje mergaitės nekalbadieniai baigėsi. Pirmiausia radosi žodžiai, po jų sekė trumpi sakiniai, jie sparčiai darėsi sklandesni ir po pusmečio namai prisipildė džiugaus vaikiško klegesio.

„Kristina, kaip ir vyresnieji vaikai, labai muzikali, groja gitara. Aš irgi jaunystėje gitara grojau ir dainavau. Mes, panevėžietės, buvome popmuzikos pionierės, sukūrėme grupę „Gama“, išleidome net dvi kasetes“, – sakė R.Laučkienė.

Kol vyresnieji mokosi, Kristina tėvams atstoja visus tris.

„Ji labai linksma ir nepaprastai gera, šimtą kartų per dieną pasako „Aš tave myliu“, taip savo meilumą visiems išbarsto, kad nebelieka laiko mokslams susikaupti“, – šypsosi mama.

Mylimajam pasipiršo pati

Energija trykštanti R.Laučkienė gerai sutaria ir su literatūrine mūza. Ji ką tik išleido novelių knygą. Ją savo grafikos darbais iliustravo dukra Ieva.

Ėriškių kultūros centre R.Laučkienė dirba meno vadove, vadovauja vaikų piešimo, muzikos ir dainavimo būreliams, turi suaugusiųjų dramos studiją.

S.Laučka ginasi, kad jokių meninių talentų neturi, tik kartais lipa į sceną vaidinti. Žmona užginčija – vyras nepiešia ir nemuzikuoja, bet jo indėlis į menus svarus: visi jos piešti angelai žiūri sutuoktinio akimis, jis yra ir pagrindinis menų rėmėjas.

„Nesu komercinė piešėja, galiu tapyti ką sugalvoju, nereikia rūpintis, kad tai atneštų pelną, nes šeimos finansais pasirūpina vyras“, – džiaugiasi menininkė.

Savaitgaliais šeimos namai virsta mažu kultūriniu židiniu, čia diskutuojama apie naujausias parodas, koncertus, perskaitytas knygas, dalijamasi įžvalgomis.

„O kai tuokėmės, giminės vyrą gąsdino, kad menininkė bus netinkama šeiminiam gyvenimui. Tuo metu dainavau, grojau, piešiau. Visi jo šeimoj verkė, jis pasiėmė maišelį ir išėjo pas mane prieš tėvų valią. O štai jau vaikai užauginti“, – apie neišsipildžiusias niūras prognozes kalba tapytoja.

R.Laučkienė prisipažįsta, kad savo išrinktajam pasipiršo pati.

„Jis mažakalbis“, – paaiškina.

Ir ne tik todėl.

R.Laučkienės seneliai iš mamos pusės gimę Čikagoje, ten gyveno ir dėdė, taip pat dailininkas. Dėl kraujagyslių ligos jam buvo amputuotos kojos, nebuvo kam jį slaugyti. Mama tris kartus skrido į Ameriką. Kai po paskutiniosios viešnagės grįžo, prasitarė, kad amerikonai giminės suruošė Renatos ištekinimo planą, turi suradę tinkamą jaunikį. Dėdė parašė iškvietimą, maždaug po trijų mėnesių jos jį gaus ir skris už Atlanto su mintimi nebegrįžti.

„Mama su mano tėvu išsiskyrė seniai, kai buvau vos dvejų metų. Čia jos niekas nelaikė, tik aš, tad likti Amerikoje atrodė realu. Todėl Sauliui ir pasakiau: arba mane vedi, arba išvažiuoju gyventi į JAV. Jis tik paklausė, ar jau dabar, ir iš karto nusivedė į „zaksą“, – netradicinę šeimos sukūrimo istoriją atpasakojo R.Laučkienė.

Amerika greit išlindo pro gerklę

Tik atšokusi vestuves Renata vis tiek su mama išskrido viešnagėn į Ameriką.

Giminės amerikonai pašiurpo: „Ištekėjai už vargšo, ką toje ubagų šaly veiksi, mes tau jaunikį turim, galimybes suplanavom.“

Renatai teko susipažinti su iš anksto paruoštu jaunikiu. Vaikinas buvo dešimtmečiu vyresnis, turėjo savo namus. Pagal giminių planą jiedu išvažiavo į šokius. Ten Renata prisipažino, kad yra ištekėjusi ir nori grįžti pas savo mylimąjį.

„Jis buvo geras žmogus, mane suprato, kad nenoriu blogai elgtis. Giminės barėsi, kad darau didžiausią gyvenime klaidą. Po 5 viešnagės mėnesių su mama grįžome namo. Be manęs ji ten nenorėjo likti. Amerika šokiravo netikrom šypsenom ir materializmu. Iš paprastų sąlygų nuvažiavau į prabangą, bet ji tuoj pro gerklę išlindo“, – atviravo R.Laučkienė.

Angelai išpildė visas svajones

Laučkai nė karto gyvenime nesigailėjo, kad susiėjo į porą. Svajonės ir norai sutapo. Tylenio vyro negąsdino žmonos kūrybinis veiklumas.

„Išsikraustyti į kaimą irgi angelai padėjo“, – šypsosi menininkė.

Kol šeima gyveno ankštame bendrabučio tipo butuke, abu pasvajodavo apie didesnę erdvę. Tapydama eilinį savo angelą R.Laučkienė ėmė garsiai svarstyti, kodėl nepabandžius gauti paskolos ir neįsigijus namo. Padėjusi teptukus nudrožė tiesiai į banką ir didžiai apstulbo išgirdusi „taip“.

„Negaliu sakyti, kad čia paprasta, bijojau kaimo. Žmonės kitaip žiūri, visi turi ūkį, daržus, o aš tik šiltnamį ir prieskonių lysvę. Man nėra kada vištų laikyti, net pavalgyti nespėju“, – apie virtimą iš grynos miestietės į kaimietę prisipažįsta tapytoja.

Vietiniams sunku buvo įveikti nuostatą, kad ištekėjusi moteris būtinai turi būti „nusivylusi namų šeimininkė“.

„Kaime turi mokėti konservuoti ir marinuoti, o aš neturiu praktiškumo, kiekvieną savaitgalį mūsų namai pilni žmonių, čia repetuojam. Kai kurie vyrai skundžiasi, kad jų moterims darau blogą įtaką, pernelyg įtraukiu į kultūrinį gyvenimą“, – juokiasi R.Laučkienė.

Ji prisipažįsta, kad nebežino, ko sau prašyti, dabar angelų prašo vyrui ir vaikams sveikatos, kad jiems sektųsi. Karščiausias noras, kad po studijų jie liktų Lietuvoje. Visa kita angelai į šeimos gyvenimą jau atnešė.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.