Baigęs mokyklą S.Uždavinys nebuvo panašus į sveikata trykštantį atletą.
„Nors buvau aukštas, atrodžiau greičiau kaip kirminas. Tais laikais sportine aviacija galėjo užsiimti tie vaikinai, kurie turėjo kosmonauto sveikatą“, – apgailestavo Sakalas.
Jaunystėje nedrįsęs pradėti mokytis skraidyti, jis ir toliau domėjosi aviacija. Jis prenumeravo specialų žurnalą – jį parsisiųsdavo iš Maskvos, todėl lipdamas į lėktuvą puikiai žinojo, kaip tokia sunki dėžė gali pakilti į orą.
Nežinia, ar būtų išsipildžiusi aktoriumi tapusio S.Uždavinio svajonė skraidyti, jei ne lemtinga pažintis 2013-aisiais.
Viename renginyje, skirtame legendinio Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio aštuoniasdešimtmečiui, S.Uždavinys susipažino su Vilniaus aeroklubo nariais, tarp kurių buvo sklandytojų, parasparnininkų.
Pasikalbėjęs su aeroklubo direktore, aktorius sulaukė kvietimo apsilankyti Paluknyje. Aktorius, kaskart važiuodamas pro Paluknį, kur prie kelio ant stulpo užkeltas sklandytuvas, varvindavo seilę ir pavydėdavo tiems, kurie sklando. Bet užsukti nedrįsdavo.
S.Uždavinys padėkojo direktorei ir pažadėjo būtinai užsukti, tačiau duoto pažado neskubėjo tesėti.
Pokalbis vyko ankstyvą pavasarį, bet tik po kelių mėnesių Sakalas išdrįso pasirodyti Paluknyje ir įlipti į sklandytuvą. Aktorius iki šiol nesupranta, kas viduje jį stabdė.
„Įsivaizduokite, man sudaromos sąlygos, kad galėčiau užsiimti tuo, apie ką svajojau nuo vaikystės, bet vis tiek delsiu. Gal man reikėtų dalyvauti kokiame nors motyvacijos seminare? Galėčiau pasidalyti patirtimi“, – iš savęs šaipėsi aktorius.
2013-ųjų liepą pirmą kartą skraidęs sklandytuvu aktorius dabar jau galvoja apie varžybas. Mat praėjusį sezoną, vos sulaukęs ankstaus pavasario, mokėsi sklandyti iki vėlyvo rudens.
Sklandymas jam atrodo meniškas veiksmas, nors likę žemėje žmonės galbūt taip nemano.
„Mane tai traukia, nes beprotiškai įdomu. Tai kūrybinė saviraiška. Žmogus lenda ten, kur nepriklauso, – neria po vandeniu, kyla į dangų, nors nėra jokio gyvybinio poreikio“, – tikino S.Uždavinys.
Prieškario Lietuvoje netrūko entuziastų, kurie sklandydavo nuo kopų. Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje pirmąjį lietuvišką lėktuvą sukonstravęs Antanas Gustaitis pavadino jį ANBO – aviacijos istorikai juokauja, kad galbūt toks trumpinys sukurtas iš sakinio „Antanas nori būti ore“.
Aktorius S.Uždavinys įsitikinęs, kad be naivumo nebūtų ir skrydžių. 50 valandų danguje jau praleidęs Sakalas neaptiko didelės romantikos. Grožėtis padange nėra kada.
Pilotas turi gerai išmanyti oro masių judėjimą, taip pat kliautis intuicija, nuojauta, patirtimi. Tuo požiūriu sklandymas panašus į buriavimą ir banglentininkų sportą.
„Vienas mano draugas architektas, kuris taip pat skraido, yra pasakęs: leisk kūnui daryti tai, ką jis nori daryti“, – prisimena S.Uždavinys.
Aktorius įsitikinęs, kad sklandymas neskirtas aštrių pojūčių mėgėjams. Nė vienas pilotas negali sau leisti panikuoti, nes protą užvaldytų instinktas bėgti ir slėptis.
Todėl S.Uždavinio žmona Silvija ramiai išleidžia vyrą į Paluknį – moters nekankina nerimas, kad gali kas nors atsitikti.
Grįžęs po sklandymo namo aktorius ramiai užmiega. Tiesa, būna naktų, kai sapnuoja skraidąs.
„Kol sklandymo įgūdžiai nėra tvirti, viskas jaudina, įsitempia juslės. Susitelkęs į vieną tikslą net ir miegodamas dar skrendi“, – prisipažino aktorius.
