Norėdama susitikti su Diana turėjau nukakti į miškais apaugusią Montsenio kalnų papėdę, kur aktorė įsikūrusi nuostabiame Katalonijos Sant Esteve de Palautorderos miestelyje.
Gamtą mylėti išmokė močiutė B.Vasaris
Pasimatymą lietuvių kilmės menininkė man paskyrė saulės spindulių nušviestoje ir knygų pilnoje kavinėje „Cafe del Teatre“ (išvertus iš ispanų kalbos – Teatro kavinė).
„Atvažiuok pas mane, jei gali. Aš tik ką grįžau iš gastrolių Honkonge su trupe „Fura dels Baus“. Nenoriu važiuoti į Barseloną. Kuo toliau nuo miesto, tuo geriau“, – aplankyti ją atokiau nuo didmiesčio prašė didžiulė gamtos mylėtoja Diana.
Į pasimatymą kavinėje Diana atbėgo uždususi.
„Atleisk, kad vėluoju. Bet mano šuo Vudis visai pamišo. Prieš išvažiuodama negalėjau jo niekur rasti“, – teisinosi aktorė.
D.Kerbelis – Lietuvos visuomenės veikėjos Beatričės Vasaris (90 m.) anūkė.
„Mano nuostabioji močiutė išmokė mane mylėti gamtą ir apsikabinti medžius“, – emocingai kalbėjo Diana.
Pokalbio metu mes kartkartėmis vis pereidavome prie lietuvių kalbos, kuria Diana šneka ne itin puikiai, tačiau suprantamai.
„Aš myliu kalbėti lietuviškai ir noriu kalbėti lietuviškai kuo daugiau“, – sakė su tėvu V.Kerbeliu, jau trisdešimt metų gyvenančiu Katalonijoje, lietuviškai kalbanti aktorė.
Pirmasis Dianos išmoktas lietuviškas žodis buvo „pienas“. Ir prisiminimuose iš viešnagės Lietuvoje pas močiutę jos atsiminimuose išliko „rūgštus pienas“, kurį ji pirkdavo Vilniaus senamiesčio krautuvėlėje.
Gyvenimą skiria jogai, gamtai, teatrui
V.Kerbelis visą savo gyvenimą skyrė avangardiniam menui, jogai ir gamtai.
Iš pradžių JAV, o vėliau ir Katalonijoje jis dirbo fotografu ir operatoriumi, taip pat rašė filmų scenarijus.
Dar viena Dianos tėvo aistra – žiniasklaida.
„Jis turi daugybės straipsnių archyvą. Kiekvieną rytą mano tėvas perskaito daugybę tarptautinių dienraščių ir išsaugo jam įdomiausią informaciją“, – pasakojo Diana.
Dianos motina – Katalonijos dailininkė Contxita Pladevall (65 m.). Dėl jos V.Kerbelis prieš 30 metų ir atvyko gyventi į Kataloniją. Lietuvis su būsimąja žmona susipažino per tuo metu Barselonoje gyvenusią savo seserį Ramunę Vasaris.
„Mano būsimi tėvai iškart įsimylėjo, netrukus atsiradau ir aš“, – sakė Diana.
C.Pladevall tiki, kad menas neturi būti komercinis. Praėjusių metų gegužę Oloto miestelyje ji surengė savo skulptūros ir tapybos parodą apie miško stebuklus „Paslapties kelias“. Parodą šokio spektakliu pagerbė ir Diana.
Aktorė D.Kerbelis vaidina garsioje Katalonijos teatro trupėje „Fura dels Baus“, kurią Lietuvos teatro kritikai ne sykį yra pavadinę įžūlia.
„Fura“ – tai alinantis fizinis darbas“, – taip apie šią trupę sakė pati Diana.
Su 25 metus gyvuojančia trupe „Fura dels Baus“ D.Kerbelis neseniai viešėjo Honkonge, kuriame pastarasis jų spektaklis „M.U.R.S“ sukėlė didžiulį susidomėjimą. Trupės aktorių puikūs fiziniai ir akrobatiniai gebėjimai. Tarp jų – ir Dianos.
„Kad esu lanksti, esu dėkinga tėvui, kuris nuo mažų dienų mane mokė jogos pratimų. Dabar jau pati tapau jogos mokytoja, joga teka mano kraujyje“, – tikino Diana.
Vietoje nenustygstanti aktorė turi dar vieną pomėgį – ji praktikuoja jogą su žirgais ir rengia tokio pobūdžio terapijos seansus.
Jodinėdama atlieka jogos pratimus
„Turiu du nuostabius žirgus, kurių niekada nebalnoju. Jie gyvena pusiau laisvėje – miške, kaimenėje. Ryšys su žirgu man yra labai svarbus, susiliedama su šiuo gyvūnu tarsi tampu gamtos dalimi“, – apie aistrą žirgams pasakojo Diana.
Meditacija su žirgu yra puikus būdas jį prisijaukinti. Daugelį jogos pratimų lengva atlikti jodinėjant žirgu. „Mūsų ir arklio kūno kalba panaši. Mano naujasis spektaklis taip ir vadinasi – „Žirgo žingsniu“, – sakė lietuvių kilmės aktorė.
Jos meilė gyvūnams ir gamtai įskiepyta dar vaikystėje. Diana užaugo miškų apsuptame vienkiemyje, užgesusių ugnikalnių Garočos (Garrotxa) regione.
„Mūsų gyvenimas buvo labai kaimietiškas ir paprastas. Mano tėvas yra tikras žaliasis, jis niekada nėra važinėjęs automobiliu, į mokyklą aš važiuodavau dviračiu arba eidavau pėsčia.
Mes valgydavome tik savo darže išaugintas daržoves. Tėtis ir įskiepijo man tą meilę gamtai, jis nuolat sakydavo, kad be gamtos geriau numirtų“, – apie savo vaikystę pasakojo aktorė.
Iš senesnių laikų atėjo ir dabar besipildanti Dianos svajonė.
„Dar būdama septyniolikos metų vežimu keliavau kartu su Prancūzijos cirko trupe.
Tuomet ir atsirado svajonė turėti savo vežimą, kurį trauktų arkliai, o aš galėčiau jame gyventi, važinėti po gyvenvietes ir sekti vaikams pasakas“, – prisimena Diana.
Pamažu ši svajonė ėmė pildytis. Ta pati prancūzų kompanija aktorei prieš kelerius metus perleido vežimą. Jį Diana pati atnaujino ir prikėlė naujam gyvenimui.
„Netrukus supratau, kad viltį, kad vežimą trauks žirgai, turiu palaidoti.
Man buvo beprotiškai gaila kinkyti savo žirgus į vežimą. Todėl dabar jį į spektaklio vietą traukia mano automobilis“, – prisipažino Diana.
Keliauja stebuklingu pasakų vežimu
„Aš daug prakaito ir ašarų išliejau kurdama šį projektą. Bet būdama užsispyrusi ir kantri pasiekiau tikslą – jau turiu savo vežimą, dabar lieka tik juo apvažiuoti pasaulį“, – svajojo Diana.
Stebuklingą Pasakų vežimą aktorė pirmą sykį pristatė Sant Esteve de Palautorderos aikštėje, kurią abi matėme pro kavinės langą.
„Šioje aikštėje prasidėjo mano vežimo ir spektaklio „Žirgo žingsniu“ gastrolės. Tikiuosi, kad jos truks ilgai“, – džiaugėsi aktorė.
Dabar Diana seka pasakas vaikams apie metų laikus. Ateities planų turi daug – renka įvairiausias legendas ir pasakas, kurias vėliau pritaiko savo pasakojimams iš vežimo.
„Noriu pažadinti vaikų smalsumą tikėti stebuklų pasauliu. Tikiu pasakomis, manau, kad sekant ja galima pasiekti žmonių širdį. Pasakas pradėjau sekti būdama septynerių – smėlio dėžėje. Ten vaikai žaisdavo, o aš atsisėdusi jiems sekdavau pasakas. Nuo tada jas ir seku“, – vaikystę prisimena Diana.
Mums kalbant pro kavinės langą praėjo vyriškis. Diana jam nusišypsojo.
„Tai mano gyvenimo draugas Jordi“, – neslėpė aktorė.
Jordi atnešė vandens stikliniame buteliuke su rožiniu apvalkalu, ant jo buvo išsiuvinėtas Dianos vardas.
„Matai, koks jis romantiškas, atnešė man vandens iš šaltinio, prie kurio visada važiuojame kartu papildyti mūsų vandens atsargų“, – paaiškino Diana.
Mylimasis prekiauja ekologiškais ledais
Jordi nedrąsiai prisėdo prie mūsų stalelio.
„Barselonoje Jordi turi ekologiškų ledų parduotuvę, jis puikus verslininkas ir padeda man šioje srityje. Jis pagelbėja mano mintims įgyti formą“, – apie savo antrąją pusę pasakojo Diana.
O šalia sėdintis Jordi šypsojosi. Supratau, kad jis nori kažką pasakyti.
„Diana yra moteris, per metus man davusi tiek, kiek niekas nėra davęs per visą gyvenimą. Ji išvežė mane iš Barselonos ir atvėrė daugybę gamtos paslapčių“, – emocingai prabilo Dianos širdies draugas.
Dar šiek tiek pašnekėjome apie ekologiškus ledus ir tai, jog Jordi norėtų aplankyti Lietuvą. Tuomet Jordi išskubėjo savo reikalais, o mes grįžome prie nutrūkusio pokalbio.
Scenoje kalba lietuviškai
„Nors mano vežimas ir be arklių, sparnuoto arklio atvaizdas – tai bilietas į mano spektaklį. Vaikai, kurie klauso mano pasakų, yra mano sparnuotieji arkliukai. Jie savo lakia vaizduote traukia mano vežimą į priekį“, – apie naujausią spektaklį, neseniai pristatytą Viko miesto Viduramžių mugėje, pasakojo Diana.
Ji kol kas pati savo vaikų neturi ir sakė, jog „tam dar neatėjo laikas“.
Tačiau aktorė jau seniai domisi vaikų lavinimu: „Esu baigusi Valdorfo mokytojų kursus, mane domina laisvas vaikų mokymas ir jų pasaulis.
Čia, Montsenio gamtos parke, rengiu turistinius renginius vaikams. Jiems persirengusi prisistatau kaip lietuvių deivė – kalbu ir dainuoju lietuviškai.“
Savo lietuvybę Diana stengiasi panaudoti teatre kaip mistinį elementą. Aktorė dažnai scenoje kalba lietuviškai, o režisieriams lietuviškas žodis visada yra įdomus.
„Visai nesvarbu, ką sakau, svarbiausia, kaip tai darau. Jaučiu, jog lietuvių kalba manyje prabudina milžinišką stiprybę, tarytum prabiltų mano siela. „Fura dels Baus“ spektaklyje, kuriame vaidinau lietuvę, aš rėkiau „Išeik lauk, ką tu darai!“
Teatro instituto baigiamajame spektaklyje vaidinau vikingą, kuris grasino lietuviškai: „Aš nupjausiu tau galvą.“ Toks lietuviškas grasinimas režisieriui labai patiko“, – sakė Diana ir prisipažino, jog dar viena jos svajonė yra vaidinti lietuviškuose spektakliuose.
Stiprybė ir užsispyrimas – iš protėvių
D.Kerbelis dėkinga savo lietuviškoms šaknims. Aktorė įsitikinusi, jog jos stiprybė ir užsispyrimas ateina iš Šiaurės šalies.
„Man visi sako, jog esu stipri ir kieta, kad esu kovotoja. Manau, jog tai ateina iš mano lietuvybės. Būdama devyniolikos praleidau Lietuvoje net pusę metų. Buvau bepasiliekanti, tačiau likimas lėmė kitaip. Į Kataloniją iš Lietuvos grįžau labai pasikeitusi“, – prisipažino Diana.
Aktorė pasakojo, jog jos meninę karjerą lydi rato simbolis. Dianos vežimas – ant ratų, žirgais ji jodinėja dviejuose rato formos jodinėjimo takeliuose, net ir dienoraštį Diana žymi dviejų ratų – dienos ir nakties – ženklais.
„Gyvenimas mane pats atvedė prie daugybės rato formų. Visos jos man reiškia vieną – mano gyvenimo ratą. Šis ratas dabar pradeda suktis taip, kaip aš visą laiką troškau: turiu žirgus, kurie man padeda gydyti savo ir kitų sielas, pagaliau pradėjo riedėti mano išsvajotas pasakų vežimas.
Jaučiuosi taip, tarytum iš sėklos, kurią pasėjau prieš daugelį metų, išaugo augalas ir užmezgė vaisių“, – savo gyvenimo ir karjeros vingius apibūdino aktorė.
90-metė išeivijos lietuvė iki šiol keliauja
„Mano močiutė yra nenurimstanti menininkė ir didžiulė gamtos mylėtoja. Ačiū jai, kad išmokė mylėti pasaulį. Ji įskiepijo man ir meilę teatrui, nes pati mokėsi to meno Lietuvoje ir Italijoje“, – savo močiutei jaučiasi dėkinga Diana.
Beatričė Kleizaitė-Vasaris jaunystėje studijavo Kauno valstybės teatro Dramos studijoje. Antrojo pasaulinio karo metais emigravo iš Lietuvos. 1945–1948 m. Italijoje tęsė menų studijas ir dirbo Lietuvos pasiuntinybėje. 1948-aisiais išvyko į Argentiną, 1958-aisiais – į Kanadą, vėliau į JAV. Dirbo bibliotekose ir pedagoginį darbą. Aktyviai reiškėsi lietuvių visuomeninėje, kultūrinėje veikloje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę B.Vasaris grįžo į tėvynę.
Kaune gimusi Dianos močiutė sausio 3-iąją atšventė 90-ąjį jubiliejų. Iš pradžių Diana buvo sugalvojusi staigmeną – nuvažiuoti pasveikinti močiutės į Lietuvą. Tačiau paskutinę minutę suprato, kad geriau bus tai padaryti pavasarį – mėgstamiausiu B.Vasaris metų laiku.
„Vilniuje pasveikinsiu ją įteikdama didžiulę gėlių puokštę – ji dievina gėles. O vėliau kartu švęsime devyniasdešimtąjį močiutės pavasarį nuostabioje jos sodyboje Vazgirdonių kaime, Varėnos rajone. Palauksime, kol jos išpuoselėtame darželyje pražys gėlės“, – planavo Diana.
B.Vasaris iš išeivijos yra sugrąžinusi nemažai lietuvių dailininkų darbų. Jos pastangomis buvo įkurtas Gedimino paminklo šalpos fondas ir pastatytas paminklas kunigaikščiui Gediminui prie Vilniaus arkikatedros. 2002 metais B.Vasaris už nuopelnus Lietuvai ir Vilniui pirmoji buvo apdovanota Barboros Radvilaitės medaliu.
„Jai devyniasdešimt, o ji vis dar keliauja po pasaulį. Neseniai Beatričė buvo JAV aplankyti savo dukters, o praėjusią žiemą buvo atvažiavusi 4 mėnesiams prie jūros į Kataloniją rašyti knygos. Mano močiutė nuolat turi daug veiklos, ji apkeliavo visą pasaulį rinkdama angelus, vėliau net įsteigė angelų muziejų“, – apie gyvybingą B.Vasaris pasakojo aktore tapusi jos anūkė D.Kerbelis.
