Prieš pusantrų metų Kaune apsigyvenęs ir studijuojantis bei savanoriaujantis našlaitis iš Ruandos L.Niyitanga ilgą laiką nesėkmingai ieškojo darbo. Viešbučių, kavinių vadovai, ūkininkai mandagiai atsikratydavo jaunuolio.
Darbdaviai tiesiai nesakydavo, kad kalta odos spalva, bet vaikinas pats tai nujausdavo.
Po „Laikinosios sostinės“ rašinio, kuriame darbštus juodaodis pasidalijo savo rūpesčiais, šiomis dienomis Laurienui darbą pasiūlė Vilniaus gatvėje veikiančio baro „Startas“ savininkas 31 metų Antanas Padegimas, kuriam pagailo sunkiai besiverčiančio imigranto.
L.Niyitangu pagal lankstų grafiką dirbs barmenu ir padavėju. Per mėnesį vaikino kišenė papilnės 200 eurų.
Perkando kalbos riešutą
„Sužinojęs apie sunkiai besiverčiantį juodaodį jaunuolį, nusprendžiau jam padėti. Prieš dešimtmetį patyręs traumą, praradau regėjimą.
Man pačiam teko išgyventi nelengvus laikus, jausti diskomfortą dėl visuomenės požiūrio, jog esi kitoks nei dauguma jos narių.
Suprantu, ką tenka patirti ir šiam vaikinui, kuris ilgą laiką nerado darbo. Nė vienas darbdavys jam juk į akis nepasakys, kad dėl nesėkmingų paieškų galbūt kalta odos spalva – sugalvojama kitų priežasčių“, – pasakojo A.Padegimas.
Baro klientams nereikės pirštais baksnoti į meniu ar pasitelkti anglų kalbos žinias – Laurienas išmoko kalbėti lietuviškai.
Jaunuolis vieną savaitę nuo antradienio iki šeštadienio dirbs maždaug 6 valandas per dieną, kitą savaitę bus laisvas.
Toks grafikas pirmakursiui nesutrukdys siekti paramediko diplomo Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre ir neprivers mesti savanorystės Greitosios pagalbos stotyje. Laurieno svajonė – tapti gydytoju. Jis ketina tęsti studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete.
Laurienas iš pradžių kelias savaites bare bus mokomas darbo paslapčių.
Anksčiau jam teko dirbti padavėju Palangos viešbučio kavinėje, tačiau „Starte“ reikės atlikti ir barmeno funkcijas, kurioms reikia geresnio pasirengimo.
Pirks knygų apie mediciną
L.Niyitangu gyvena iš dviejų nedidele srove tekančių pajamų upelių – mokymo įstaigos skiriamos 29 eurų stipendijos ir tokio pat dydžio Kretingos rajone veikiančios jaunimo sodybos paramos. Šią sodybą įkūrė Ruandoje gyvenantis lietuvių kilmės kunigas misionierius Hermanas Šulcas.
Afrikietis nesudurtų galo su galu, jei jam dar tektų mokėti už gyvenimą Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro bendrabutyje.
Barmeno atlyginimas ne tik praturtins stalą, bet ir sudarys galimybę vaikinui plėsti savo akiratį, įsigyti reikalingos medicininės literatūros.
„Pinigus, aišku, ir toliau taupysiu, bet dabar jau nebūsiu toks suvaržytas, kaip iki šiol. Baigiantis mėnesiui man būdavo neįkandamas netgi viešasis transportas“, – pasakojo Laurienas, savo bičiulių lietuvių pakrikštytas Laurynu.
Nustebino purvo gausa
Kaune juodaodis sulaukė tik vieno tiesioginio rasistinio išpuolio – sutemus eidamas tiltu netoli nuo savo bendrabučio jis išgirdo jauno praeivio repliką: „Žiūrėkit, nigeris!“
Po straipsnio pasipylę skaudinantys komentarai Laurieną nemaloniai nustebino – vaikinas nesitikėjo, kad jų gali būti tiek daug.
„Yra ir gerų, ir piktų žmonių. Į užgauliojimus stengiuosi nekreipti dėmesio, einu į priekį, juolab kad mane supantys žmonės yra draugiški. Bendraujant su jais visada pakyla ūpas“, – tvirtino L.Niyitanga.
Anot Greitosios pagalbos stoties slaugos padalinio vadovės Irenos Dabulskienės, ruandietis greitai perkando jam skirtas užduotis, stropiai vykdo brigados vadovo nurodymus.
Vaikinas išmoko profesionaliai pamatuoti kraujospūdį, vikriai prijungti prie ligonių deguonies aparatūrą, uždėti ant jų elektrodus, atlikti kitus būtinosios pagalbos veiksmus.
Laurienas jaučia atsakomybę ir atkakliai siekia savo tikslo. Šios savybės galbūt taps svarbiausiu ramsčiu siekiant mediko karjeros. Vaikinas jau yra išgirdęs padėkos žodžių iš pacientų lūpų, tad panašu, kad medicina yra tikrasis jo pašaukimas.
Afrikietį sudomino Lietuvos istorija
Ruandoje per 1994-ųjų genocidą tėvų netekęs Laurienas su dviem broliais ir seserimi užaugo pas savo tetą šios šalies sostinėje Kigalyje, o vėliau susipažino su garsiu lietuvių kilmės misionieriumi kunigu H.Šulcu.
H.Šulcas priglaudė Laurieną jaunimo sodyboje, kurią buvo įkūręs netoli nuo Kigalio, o paskui nutiesė jam kelią į Lietuvą.
Baigęs Kigalio gimnaziją, vaikinas 2013 metų sausį nusprendė įsikurti Lietuvoje, nes prasimušti į JAV ar Vakarų Europos aukštąsias mokyklas jam trūko pinigų.
Iš pradžių jaunuolis gyveno H.Šulco įkurtoje jaunimo sodyboje Kretingos rajone, o vėliau kunigo iniciatyva kartu su keturiais tautiečiais buvo įkurdintas Prienų rajono sodyboje. Trečia stotelė, o galbūt ir paskutinė stotis – Kaunas, kuriame Laurienas gyvena jau pusantrų metų.
Ruandietį sudomino Baltijos šalių, ypač – Lietuvos, istorija: dar gyvendamas Afrikoje jis godžiai rijo knygas apie Sąjūdį, prieš ketvirtį amžiaus vykusias kovas dėl laisvės. Jaunuolis daug sužinojo ir apie Kauną – tarpukario Lietuvos laikinąją sostinę.