Nė viena šalies įžymybė neturi tiek draugų socialiniame tinkle, kiek ši mergina – ją palaiko per 108 tūkstančius gerbėjų. Bet pati Monika pripažino: virtualūs draugai – išpūstas burbulas, nes kasdienybėje ji neturi į ką remtis, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
Neseniai Monika skandalingai pasitraukė iš šokių projekto, nes neatlaikė vieno choreografo nepamatuotos kritikos.
Jos nevisiškai taiklūs pareiškimai ekonomikos klausimais televizijos laidoje taip pat sukėlė aršių diskusijų.
O dar prieš porą metų Monika sėdėjo mokyklos suole ir nė nenutuokė, kad greitai išmuš jos populiarumo valanda, kai tik užsiregistruos socialiniame tinkle.
Tūkstančius virtualių draugų turinti Monika naudojasi savo išgarsėjusiu vardu ir pavarde – fotografuojasi reklamoms, dalyvauja televizijos laidose, nors iš pažiūros ji – tik daili ir miela mergina, kokių gatvėse yra daugybė.
Tačiau M.Šalčiūtės, skirtingai nei daugelio jos bendraamžių, likimas neglostė – ji anksti neteko motinos, todėl teko pačiai kuo greičiau suaugti ir tapti savarankiškai.
Paklausta apie tėvą Monika tik atsiduso: „Yra dalykų, apie kuriuos nenoriu kalbėti. Yra dalykų, kuriuos pasilieku sau.“ Tačiau tai buvo vienintelė paslaptis, kurią Monika laiko užrakinusi savo širdyje.
– Kodėl jūs dažniausiai pristatoma kaip šokėja ar interneto sensacija? Juk dar ir gražiai piešiate. Vieną savo piešinį, kuriame vaizduojamos katės akys, net pardavėte už tūkstantį litų. Gal tapsite dailininke?
– Taip, esu šokėja, nes šoku ir turiu šokių studiją, vedu moderniojo šokio pamokas. O pavadinimą „interneto sensacija“ ne aš susigalvojau – man jis net nepatinka. Greičiausiai mane šitaip įvardijo, nes surenku daugiausia dėmesio internetinėje erdvėje.
Daugybė paspaudimų „patinka“, daugybė peržiūrų nededant didelių pastangų.
Esu jauna, todėl man įdomu viską išbandyti. Šiuo metu ieškau savęs. Taip, neslėpsiu, man patinka piešti, šiuo metu tai yra mano pomėgis.
Piešiu nuo mažumės. Piešdama atsipalaiduoju, gerai jaučiuosi. Kol kas tai pasilieku sau ir per daug neviešinu darbų. Buvo atvejis, kai pardaviau savo tapytą paveikslą – malonus netikėtumas.
– Ar žmonės gatvėje jus atpažįsta, užkalbina, prašo telefono numerio ar autografo?
– Tikrai dažnai žmonės atpažįsta ir neretai užkalbina. Dažniausiai prašo kartu nusifotografuoti, pasako viena kitą palaikantį žodį arba tiesiog pasisveikina ir palinki gražios dienos. Nesiginčysiu – malonu.
– Papasakokite apie savo šeimą – kokioje Lietuvos vietovėje užaugote? Kiek turite brolių ir seserų?
– Gimiau ir užaugau Vilniuje. Turiu seserį ir du brolius.
– Anksti netekote motinos. Į ką remiatės – kas padeda morališkai ir materialiai?
– Mamos netekau prieš kelerius metus, bet jaučiuosi taip, lyg tai būtų nutikę visai neseniai... Man dar skauda.
Į ką remiuosi? Į save, nes daugiau neturiu į ką remtis tiek morališkai, tiek materialiai, kartais būna labai sunku.
Visada jaučiuosi blogai, nes atsitikus nelaimei nežinočiau, į ką kreiptis. Dėl to nuolat esu apimta nerimo.
– Ar tai, kad esate žinoma, padeda pritraukti pasiūlymų fotografuotis reklamoms?
– Žinoma, padeda. Labai džiaugiuosi, kad iš savo žinomumo turiu naudos, netgi finansinės.
– Kokia jūsų kasdienybė – kada pradedate dieną? Ar turite nuolatinį darbą – tarkime, tokį, kokį turi daugelis žmonių, – nuo aštuntos valandos ryto iki penktos valandos vakaro?
– Darbo vietą esu susikūrusi pati, todėl vadovaujuosi savo taisyklėmis ir darbo valandas nusistatau pati. Kiekvieną dieną darbą galiu pradėti skirtingu laiku, nelygu, ką turiu padaryti ir kiek yra darbo.
Kadangi viską darau viena, tenka dirbti ilgiau, nei norėtųsi. Bet jeigu nepadarysiu aš, niekas už mane nepadarys.
Miegoti einu vėlai, neretai apie 4 valandą paryčiais, ir taip jau keleri metai. Mane kamuoja nemiga.
– Regis, galėtumėte jaustis laiminga, nes nuolat su kuo nors esate poruojama – šiuo metu su Kauno verslininku Ugniumi Kiguoliu. O ką sako širdis – ar tai jūsų žmogus?
– Su Ugniumi mes nesame pora. Nežinau, ar būsime, apie tai aš negalvoju.
Rimtiems santykiams reikia laiko. Man labai sunku pradėti draugystę. Bet kai nieko neturi, nėra kam ir skaudinti.
– Gyvenate viena ar su artimaisiais?
– Man patinka vienatvė. O gal taip kalbu dėl susiklosčiusių aplinkybių.
Neslėpsiu, neturiu didelio artimų žmonių rato. Anksčiau ar vėliau dauguma pradeda gyventi savarankiškai – taip aš gyvenu jau trejus metus.
– Kiek per dieną vidutiniškai išleidžiate pinigų sau ir buitiniams reikalams? Ar ruošiate namuose maistą?
– Niekada apie tai nepagalvojau ir neskaičiavau, greičiausiai kiekvieną dieną skirtingai.
Gaminčiau namie, jeigu būtų kam, o vienai nelabai ir apsimoka. Dažniausiai valgau mieste.
– Ar jau pagalvojate apie savo šeimą, vaikus? Kokio amžiaus būdama norėtumėte ją sukurti?
– Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad tokių dalykų nesuplanuosi. Anksčiau norėjau sukurti šeimą iki 21-erių, tačiau nepavyko įgyvendinti šio ketinimo. Tokius planus teks atidėti tolesniam laikui ir pasikliauti likimu.
Visada norėjau būti jauna mama, kad ateityje būtų lengviau rasti bendrą kalbą su savo vaiku, taip pat noriu išvysti savo anūkus. Bet gal visai nebus lemta sukurti šeimą.
Prieš atvedant atžalą į šį pasaulį reikia turėti tvirtą pagrindą po kojomis, kad galėtum jam ar jai suteikti viską, kad nieko netrūktų.
