Netekties skausmą A.Paškauskaitei-Majauskienei apmalšino tik sava šeima. Jau kuris laikas kraupius išgyvenimus pakeitė malonūs rūpesčiai – moteris prieš šešerius metus sukūrė šeimą, su vyru augina dvi dukras – dvejų metų jaunėlę ir netrukus penkerių metų sulauksiančią vyresniąją.
Našlaite likusią Aušrą neseniai tarsi perkūnas iš giedro dangaus pribloškė žinia – vos išėjęs iš Pravieniškių pataisos namų, kur atliko 14 metų laisvės atėmimo bausmę, jos brolis tėvažudys vėl pasuko nusikaltėlio keliu.
„Augome nuostabioje šeimoje, tėvų dėmesio netrūko nei man, nei Audriui. Kodėl jis su draugu nužudė tėvus, man iki šiol mįslė“, – liūdnai kalbėjo Aušra.
1998 metų gegužės 24-ąją jos motinai bendrovės „Kauno ranga“ vadovei Nijolei Paškauskienei buvo tik 42-eji, tėvui bendrovės „Durpynų statyba“ generaliniam direktoriui ir futbolo klubo „Ranga-Politechnika“ prezidentui Algirdui Paškauskui – 47-eri. Tą dieną tėvų žudynes surengusiam jų sūnui Audriui – 21-eri.
Tai, jog į mirtinus spąstus gimdytojus įviliojo ir šūvį į tėvą paleido jų sūnus, paaiškėjo tik po kelerių metų.
Kaip sesuo policijai padėjo tai išsiaiškiniti?
N.Paškauskienę nušovė Audriaus vienmetis draugas Julius Charževskis.
„Košmaras tęsėsi ir po tėvų žūties“, – neslėpė A.Paškauskaitė-Majauskienė.
Tuomet be tėvų likusiai 15-metei paauglei teko patirti badą, kęsti namie brolio rengiamas orgijas. Likimo valiai giminių palikta Aušra jautė nuolatinę baimę.
– Jūsų gyvenimą sugriovęs brolis praėjusių metų pabaigoje išėjo į laisvę. Kaip sutikote šią žinią?
– Nesitikėjau, kad laikas taip greitai prabėgs.
Nors Audriaus, kaip nusikaltėlio, nebijojau, vis vien buvo neramu. Sunerimau, kai pažįstami ėmė kalbėti matę jį įvairiose Kauno vietose, pasakojo, kad jis valkatauja, prašo išmaldos.
Neslėpsiu, nerimavau dėl savo vaikų. Juk iš kalėjimo išėjusiam, anksčiau narkotikus vartojusiam, o gal ir dabar tai darančiam žmogui nežinia kas gali šauti į galvą. Galbūt net vaiką pagrobti, pridėjus peilį grasinti mirtimi ir reikalauti pinigų.
Nerimauti vertė ir tai, kad būdamas už grotų jis rinko apie mane informaciją. Net internete pasirodžiusius straipsnius apie mane jam kažkas išspausdindavo ir perduodavo. Todėl niekur nerašau adreso, kur gyvenu.
Man priklausančiame bute, kuriame deklaravau savo gyvenamąją vietą, seniai negyvenu, esu jį išnuomojusi. Kai kam keista, kad vengiu sakyti, kuriame Kauno rajone esu įsikūrusi. Taip elgiuosi ne be reikalo.
Išėjęs į laisvę brolis ieškojo manęs. Galiausiai parašė žinutę socialiniame tinkle, pasiūlė susitikti. Sutikau, nes tikėjau, kad į laisvę žmogus išeina viską permąstęs. Norėjau jam suteikti paskatą toliau gyventi ir stengtis. Maniau, kad susitikti su manimi ir išgirsti ką nors padrąsinamo jam labai svarbu.
– Kaip vyko susitikimas su broliu, kurio nematėte tiek metų?
– Negalėjau žiūrėti jam į akis, kalbėdama nuolat nusukdavau žvilgsnį. Iki šiol pamenu baisias jo akis, siaubą keliantį žvilgsnį.
– Kiek reikėjo laiko atsitiesti po tėvų nužudymo?
– Kai įvyko tragedija, dar nesuvokiau jos masto. Didžiausias skausmas atėjo dabar – sukūrus savo šeimą.
Visą itin atvirą pokalbį su A.Paškauskaite-Majauskiene skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
